išorinės problemos, kurios ateityje gali turėti neigiamos įtakos ir
politiniams procesams.
Šviesaus atminimo akademikas E.Vilkas kitados siūlė du išmintingus
kelius. Vienas - kuo skubiau atsistoti ant teisingų Europos Sąjungos
bėgių, kitas - politiškai aktyviems Lietuvos žmonėms pasirinkti kurią
nors senų tradicijų vakarietišką partiją, įsigilinti, kaip ji
funkcionuoja, patiems priprasti prie partinio, o kartu ir demokratinio
gyvenimo, tik iš pirmo žvilgsnio lengvomis atrodančių taisyklių ir
kantriai prie jų pratinti visuomenę.
Lietuva iš dalies taip ir padarė: energingai pradėjo kurti modernią
europietišką valstybę, pasirinko ES vertybinį ir ekonominį modelį. Šios
linijos, papildomai palindusi dar ir po NATO skėčiu, Lietuva sėkmingai
laikosi ir dabar, kartais net per lengvai žiūrėdama į kylančias ES
vidaus problemas.
Tačiau „partinė statyba“ pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė, negu iš
pradžių atrodė. Akademikas E.Vilkas buvo klasikinis liberalas ir ne
kartą yra perspėjęs, jog, kad ir kaip Lietuvos partijos vadintųsi,
norėdamos kurti šiuolaikinę demokratinę valstybę jos į savo programas
turės įsirašyti liberalias reformas. Taip ir atsitiko.
Visos Lietuvos partijos, naujai susikūrusios ar atsikūrusios, didelės ar
mažos, vieno asmens telkiamos ar beveidės, prieš rengiantis valstybei
tapti ES nare ir ja tapus buvo reformistinės ir liberalistinės.
Pamenu, kai svarstant, ar tinka Tėvynės sąjungai vadintis
konservatoriais, tuometis premjeras G.Vagnorius rimtai juokavo, kad
pirma reikia viską reformuoti, o tik po to galvoti, kas iš to, kas
reformuota, tinka konservuoti.
Natūraliausiai naujomis gyvenimo aplinkybėmis jautėsi liberalai, remiant
garsiajam G.Sorosui, suklestėjo politologinė edukacija, o prezidentas
V.Adamkus, kuris ir rėmėsi liberaliai mąstančia visuomenės dalimi, tapo
ryškiausiu politiku greta V.Landsbergio ir A.Brazausko.
Deja, suvienodėjusių partinių programų fone vis rečiau buvo girdėti
originali nauja mintis, partinių programų ginčus pervedant ne į naujų
idėjų gynimą, o į tai, kaip įgyvendinti, kas seniai žinoma ir kartojama.
Sparčiai pradėjo mažėti aktualių valstybės gyvenimui temų ratas. Įstojus
į ES ir NATO faktiškai pradingo diskusijos užsienio politikos
klausimais.
Ar vidaus politikoje partijos svarsto, kokioje naujoje technologinės
revoliucijos epochoje gyvename, kaip ketiname prie jos prisitaikyti, ką
gaminti, siūlyti pirkti kitoms šalims, kaip organizuoti postmodernistinį
švietimą? Ne, nesvarsto.
Partijos skendi socialinių reikalų aimanose ir vargina visuomenę
„draudimais, leidimais“ ar „vėžį varančiais“ techniniais klausimais.
Ypač keista matyti ir girdėti, kaip per rinkimų kampanijas politinių
radijo ir televizijos laidų vedėjai iš kailio neriasi pešdami iš partijų
atstovų bent menkiausią skirtumą nuo kitos. O gal jau tai ir
nebeįmanoma? Juk ne vienus metus girdime, kad politinių pažiūrų
niveliacijos laikais geriausias sprendimas yra technokratinės
vyriausybės - be pažiūrų, įsitikinimų ir principų. Samdomi ministrai.
Partijos taip pat vaduojasi iš pasaulėžiūrinių įsipareigojimų. Laimę
rinkimuose lemia ne idėjos ar ideologija, o gera reklama, nebūtinai
susijusi su pažiūromis, ir atsitiktinumas. Kitą kartą galbūt pasiseks
kitiems. Neturint savų ministrų, pasamdys buvusius, nors ir
priklausiusius kitai partijai.
Taisyklės partijos viduje ir tarp partijų nebėra tokios svarbios, kaip
dar buvo prieš kelis dešimtmečius. Išsitrynus ideologiniams skirtumams
sumenko ir partinių taisyklių reikšmė, o drauge ir ištikimybė
pasirinktai politinei jėgai.
Tai yra antroji tradicinių partijų dabartiniame pasaulyje dramos dalis.
Trečioji dalis - partijų mirtis. Gal ne rytoj, poryt, bet ne už kalnų.
Kas partijas pakeis? Tai, ką jau matome pastarąjį dešimtmetį: vienu
kuriuo nors aktualiu klausimu staiga susiformavę politiniai dariniai,
eskadronai, judėjimai, sąjūdžiai, „gelbėtojai“. Bet geriausiai tiktų
naujas politinio mato vienetas - maidanai. Ir, žinoma, budinti
specialistų ministrų birža.
Skamba pašaipiai. Bet ar dabartinė politinė situacija ne tik Lietuvoje
nenusipelno ironiško žvilgsnio? Naujausias pavyzdys - rinkimai
Vokietijoje. „Alternatyva Vokietijai“ užlipo iš „paraštės“ ant
politinės scenos dėl blogai spręstos pabėgėlių problemos. Ji netaps
partija tradicine prasme ir patriukšmavusi, pavarinėjusi „kraują“
antifašistams kituose rinkimuose tikriausiai užleis vietą naujam
dariniui.
E.Macronas taip pat atsirado kaip „gelbėtojas“ nuo M.Le Pen kariaunos.
Jeigu M.Le Pen būtų apsiribojusi keliomis problemomis ir neužsimojusi
prieš ES, būtų sulaukusi didesnio palaikymo.
Maidanas kilo kaip sukilimas prieš korupciją, dabar bando išplėsti
reformų spektrą, formuoja nacionalinės tapatybės įtvirtinimo idėją. Bet
artėjančiuose rinkimuose gali atsirasti visiškai naujas politinis
darinys su tokiais pat siekiais.
Mūsų šalyje „valstiečiams“ pakako vienintelės pažadėtos akcijos -
sumažinti alkoholio vartojimą, kad jie užkoptų į politines aukštumas.
Visas kitas „idėjas“ bandoma sugraibyti iš kitų partijų programų. Ar
taps „valstiečiai“ stabilia politine jėga? Daugiau požymių, kad visus
nustebinęs proveržis liks vieno sezono partija.
Ar tai reiškia, kad atsigaus socialdemokratai ir politinis vežimas vėl
riedės įprastu keliu? Deja, Lietuvos socialdemokratai yra labiausiai
paveikti tradicinių partijų susinaikinimo tendencijos.
Vienintelė dviejų dešimtmečių tradicijos partija lieka Tėvynės sąjunga.
Ji net turi šansų valdyti valstybę be opozicijos. Tada jau liktų vienas
žingsnis iki demokratijos ir partinės sistemos visiško subyrėjimo.
