Valandėlę žavėjausi britų apsileidimu. Nuostabu, kad tokia tauta spjauna į savo praeitį, paveldą, padorumą. Juk dažniausiai smagu matyti, kad ir didieji apsidergia. Džiaugsmas truko neilgai. Netrukus išsiaiškinau, kad tai meninis projektas, – tas apipuvęs žirgas su apgailėtinu raiteliu pagaminti iš muilo. Neprisimenu, kas to projekto autorius, regis, azijietis.
Kiek suprantu, dėl paminklo Lukiškių aikštėje pamažu susiformavo du kraštutinumai – arba konservatyvus Vytis, arba koks nors šiuolaikinio meno neskoningas drėbtelėjimas. Ir kaip visada Lietuvoje niekaip neįmanoma surasti aukso vidurio.
Tokia situacija man kaip tik ir priminė iš muilo pagamintą tirpstančią raitelio figūrą. Du viename. Ir Vytis, ir šiuolaikinis menas. Šiaip ar taip, tas tirpstantis riteris – šis tas daugiau nei vien tik pasityčiojimas iš monumentų.
Kadaise M.de Cervantesas Saavedra parašė riterių romanų parodiją ir užbaigė tam tikrą kultūrinį etapą.
Panašiai atrodo ir raitelis iš muilo – jis užbaigia jau anachroniška tapusią tradiciją naudoti tokio tipo paminklus. Galios, turto ir didybės simbolika nuo XIX amžiaus gerokai pasikeitė.
Afrikiečiai mano, kad po septynių kartų žmonės jau nebeskiria, kur istorija, o kur mitas.
Akivaizdu, kad norintys statyti Vytį galvoja apie mitologinę, pasakišką Lietuvą, netgi apie LDK, o ne apie šiuolaikinę, modernią respubliką.
Nemanau, kad tai blogai, bet, šiaip ar taip, gal jau galėtume apsispręsti, ar norime gyventi maitinami mitais ir pasakomis, ar vis dėlto realiu laiku.
Žiūrėdamas į raitelį, mosuojantį kardu, negaliu galvoti apie tautos didybę, man tai labiau primena kompleksuotos tautos ambicijas būti didelei mito sąskaita. Gyventi reikėtų dabar. Vytautas Didysis neišvalys pridergto lifto ir nesutvarkys šaligatvių. Labai bijome rusų, bet elgiamės lygiai taip pat – juk šis šarvuotas riteris yra ne kas kita, o rusiškas tankas, kitaip tariant, jo atitikmuo mūsų atminties panoptikume.
Pavasarį klaidžiodamas po Leipcigą užėjau vietą, kur prieš karą stovėta didžiosios sinagogos. Ją naciai sudegino 1938 metais, ko gero, Krištolinės nakties tamsoje. Ir dabar toje vietoje stovi daugybė kėdžių. Šimtas keturiasdešimt – keturiolika eilių po dešimt kėdžių. Jokių tragiškų mostų, teatrališkų gestų, tiesiog tuščios kėdės. Ir kažkodėl jų keliamas įspūdis be galo stiprus. Tokį įspūdį palieka mirusio žmogaus drabužiai, batai, kurie niekada nebepajus šeimininko kūno šilumos.
Kėdės, ant kurių niekada nebesėdės tie, kurie sėdėjo. Vieta, kuri visiems laikams liko tuščia.
Kadaise partizanas P.Pečiulaitis-Lakštingala pasakojo, kaip ūkininkai juos užkasdavo darže, apardavo ir paskui partizanai laukdavo, kol pavojus praeis, kol stribai išsinešdins.
Lietuvos laisvės kovotojai man pirmiausia siejasi su mišku, bunkeriais, pogrindžiu, o ne su šauniu raiteliu iš muziejaus.
Berlyno aikštėje mačiau paminklą nacių sudegintoms knygoms – jis po žeme, pro perregimą dangtį, ant kurio gali atsistoti, matyti nedidelė keturkampė patalpa, duobė, kurios sienose – tuščios baltos lentynos. Ir vėl skausminga tuštuma.
Netvirtinu, kad Lukiškių aikštėje būtinai turi būti kas nors panašaus, bet raitelis su geležiniais šarvais ir kardu – tiesiog seniena. Be to, jis agresyvus, karingas, ir tai niekaip nesusiję su gyvąja ir skausmingąja mūsų istorija. Atmintis neturėtų būti siejama su agresija.
Pagaliau ne apie didybę, ne apie narsą turėtų būti žinia, juk kalbame apie tragizmą, žmogaus būties trapumą, gležnumą, apie šimtų tūkstančių mūsų piliečių patirtas kančias ir netektis. Paradoksas, bet šiuolaikinis paminklas turėtų kalbėti apie atmintį, kuri žvelgia į dabartį ir į ateitį, o ne į praeitį, ir jau tikrai ne į miglotus viduramžius.
