irštvoje, akimis? Kadangi VSD ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos
komitetas (NSGK) nusprendė apie tai kalbėti viešai, galima,
neperžengiant ribų, šia tema pasvarstyti plačiau.
Teroristams Lietuva, ir ne tik ji, yra tranzito į Vakarų valstybes
šalis. Dabartiniai teroristinių akcijų organizatoriai nėra begalviai
fanatikai, veikiantys be tikslo, be plano ir bet kur.
Yra šalių, kuriose numatyta nuolat rengti teroristinius išpuolius,
bauginti jų gyventojus, kad į bet kokį viešą renginį jie eitų baugščiai
dairydamiesi, o valstybės saugumui leistų milžiniškus pinigus.
Kai kuriose valstybėse veisiami vadinamieji miegantys agentai,
steigiamos kad ir nedidelius pinigus uždirbančios firmos arba
organizuojama narkotikų prekyba.
Yra valstybių, kuriose per „energetikos“ verslą galima išsukti
pagrindines pajamas teroristinei veiklai. Kuriems galams tokias šalis
teroristinėmis akcijomis gąsdinti?
Nėra prasmės terorizuoti gyventojų ir tų valstybių, per kurias be
didelių sunkumų galima patekti į teroristams rūpimas sritis.
Tokia, manau, vis dar patogi persikraustyti į Vakarų Europą
valstybė yra ir Lietuva.
Kokia prasmė jos gyventojus, jau ir taip prisigąsdinusius nuo panašių į
„Zapad“ pratybų, dar papildomai bauginti, jeigu galima į Europos
pasienio teritoriją nesunkiai patekti ir iš jos ramiai iškeliauti
reikiama kryptimi?
Teroristai yra geri migracijos sistemų ir jų ydų specialistai.
Fizinio judėjimo barjerai ir galimos landos migracijos sistemoje yra
vienas didžiausių jų susidomėjimo objektų.
Pradėję apie tai kalbėti VSD ir NSGK elgiasi teisingai. Galbūt apie
kovos su terorizmu laimėjimus nereikėtų taip džiaugsmingai skelbti, kad
net sūris iš snapo iškristų, bet pasirinkta veiklos funkcija yra
tikslinga ir ateityje, neabejoju, pasiteisins.
Kartu teks susidurti ir su realia terorizmo grėsme, nes į užkirstus
tranzito kelius teroristai abejingai nežiūrės. Pranešimuose apie
landas buvo paminėta pilkoji migracija, įvairaus plauko tarpinės
firmos, padedančios klientui iš vienos šalies ne ES narės atsidurti per
Lietuvą ten, kur jis nori.
Dar dirbant ambasadoriumi Gruzijoje buvo kilusi mintis nuodugniau,
pasitelkiant VSD, patikrinti tokių firmų veiklą Lietuvoje. Deja, dėl
kitų, nuo manęs nepriklausančių, aplinkybių nepavyko šio sumanymo tęsti.
Kiek Lietuvoje laikinai pabuvo asmenų, susijusių su terorizmu, kurie
pasinaudojo migracijos sistemos ir politikos spragomis? Tikrai ne
keletas. O ir stebėti įtariamuosius - dar tik pusė darbo.
Didžioji dalis Europoje teroristinius išpuolius vykdžiusių asmenų
policijai buvo žinomi, bet nieko jų atžvilgiu nebuvo galima daryti, nes
neturėta įrodymų. Tai viena didžiausių demokratinėse valstybėse kovos
su terorizmu problemų. Yra apie ką pamąstyti teisininkams.
Po VSD ir NSGK pranešimų iškart pasigirdo siūlymas panaikinti Migracijos
departamentą. Tai klaidinga mintis. Būtent to landų ieškotojai ir
laukia. Prezidentė teisi nedelsdama pasipriešinusi tokiam sumanymui.
Kaip reformuoti instituciją, visuomenė nenuspręs.
Akivaizdu, kad Migracijos departamentui trūksta tiek išteklių, tiek
išmintingo vadovavimo. Kadangi dabartinė valdžia skelbiasi viskam
turinti profesionalų, laukiame rezultatų.
Kovos su terorizmu tema raižo pasaulio informacinę erdvę jau
septyniolika metų. Teroristinių aktų vertinimas net ritualizavosi: nuo
valstybių tarpusavio užuojautų, įtikinėjimų, jog neišsigando, iki
kvietimų susitelkti, efektyviau dalytis informacija.
Visuomenė, lyg blogo oro laukdama naujų teroro aktų, prie
pasikartojančių valstybių vadovų kalbų bei pažadų įprato - išklausiusi
tą pačią minutę visa pamiršta. Bet keisčiausia, kad visuomenė vis
abejingiau reaguoja ir į laimėjimus prieš terorizmą.
Mūšiai su teroristinėmis grupuotėmis šiuo metu vyksta Irake ir Sirijoje.
Realiai šioje kovoje dalyvauja JAV ir Rusija. Be jų nebūtų jokios
pažangos naikinant vadinamąją „Islamo valstybę“. Tačiau pergalių prieš
bene didžiausią pasaulyje blogį komentarai terorizmui nepakantų
eilinį žmogų gali varyti tik į neviltį.
Jeigu laimi JAV remiami kovotojai, ne tik rusiškoje žiniasklaidoje
pasirodo samprotavimų, jog Amerika kovoja su savo politikos pasekmėmis,
nes „Islamo valstybė“ susispietė iš „atstumtos ir paniekintos“ nuversto
Irako diktatoriaus karininkijos.
Jeigu laimi Rusijos remiami B.al-Assado šalininkai, Vakarų
žiniasklaidoje faktas arba nutylimas, arba sumenkinamas ir galutinai
paaiškinamas kaip Maskvos pastangos nukreipti dėmesį nuo savo veiksmų
Ukrainoje.
Labai keistas karas - prieš bendrą priešą besikaunančios dvi valstybės
nekenčia viena kitos labiau nei to, su kuriuo kovoja. Nors bet kurios
pergalės atveju menkėja teroristų pajėgos. Kas tokiu atveju svarbiau -
ar bendro priešo rėmimas prie sienos, ar motyvas, dėl ko viena ir kita
valstybė tai daro?
Mano manymu, kovos su terorizmu motyvus, terorizmo priežastis ir visas
kitas aplinkybes galima pasiaiškinti ir po galutinės pergalės, kuri gal
ne taip jau ir tolima.
Žinoma, sakydamas „galutinė pergalė“ turiu galvoje tik konkrečią
organizaciją - „Islamo valstybę“. Nors ir tampantis už atlapų, kova su
teroristinėmis grupuotėmis Irake ir Sirijoje pasibaigs.
Bet visiems, kurie domisi šia tema, aišku, jog teroristinių išpuolių
pagrindinės pajėgos persikels į Afganistaną ir Europą ir dar kartą
išbandys kiekvienos valstybės pasiruošimą.
