O štai tie, kurie turėtų tai daryti, neturi tam nei laiko, nei jėgų, nei sugebėjimų, nei, regis, noro.
Šią tiesą paliudijo ir kai kurie šios savaitės įvykiai.
Parlamente toliau byrėjo valdančioji koalicija, nes konvulsijose tebesiblaškė socialdemokratai.
Nors Seimo kairiųjų frakcija vis dar formaliai yra vienas darinys, ji faktiškai jau skilusi.
Tiesa, nėra iki galo aišku, kiek žmonių yra kiekvienoje iš stovyklų – partijos sprendimui trauktis iš valdžios nepaklususių separatistų ir vedlį G.Palucką palaikančių lojalistų.
Bet abi susikibusios pusės apie oficialų frakcijos skilimą jau dabar kalba kaip apie neišvengiamą faktą.
Vadinasi, jei pavyktų rasti, atrodo, neįmanomą kompromisą ir išlaikyti dabartinę frakciją, takoskyra joje ne tik nedings, bet ir gilės.
Dar svarbesnis klausimas: ar plyšys atsivers visoje partijoje, pasiekdamas jos apačias? Tokio varianto visiškai atmesti negalima.
Valdančioji koalicija griūva ir sostinėje. Liberalai su meru R.Šimašiumi priešakyje išmetė iš valdžios konservatorius.
Taip atkeršijo partneriams, vėl šokusiems ant liberalų kaulų po teisėsaugos pareikštų įtarimų šiai partijai galimos politinės korupcijos byloje, susijusioje su koncernu „MG Baltic“.
Kartu liberalai bandė parodyti, kad esą dar turi raumenų. Tik nežinia, ar šis manevras jiems išeis į naudą, ar atsisuks prieš juos pačius.
Juk net ištikimiausių liberalų rėmėjų dalis labai skausmingai sureagavo į tai, kad partija kaip partnerius Vilniuje panoro turėti teisėsaugos taip pat kolektyviniais įtariamaisiais paverstus „tvarkiečius“ ir vos ne Rusijos agentais skelbiamus V.Tomaševskio vedamus lenkus su rusais.
O konservatoriai taikliai atkirto savo didžiuliais nuopelnais Vilniui prapliupusiam girtis R.Šimašiui, primindami, kad miesto sritis, kuriose tie laimėjimai esą didžiausi, kuravo būtent konservatoriai.
Tuo metu, tarkime, sumažėjusi skola – buvusios sostinės valdžios nuopelnas, nes po jos pastangų Vyriausybė buvo priversta skirti daugiau pinigų Vilniui.
Kad ir kaip būtų, liberalų suktukas sostinėje iš politinio viešųjų ryšių manevro gali virsti rimtomis komplikacijomis.
Bet žmonės ne vien politika gyvi. Tai priminė surengta konferencija, kurioje Lietuvos banko, Finansų ministerijos vadovai, ekspertai svarstė, ką daryti su pajamų ir socialine nelygybe.
Visų pirma buvo konstatuota, kad ši nelygybė yra daugelio kitų esminių bėdų, pavyzdžiui, emigracijos arba politinio populizmo, šaltinis.
Aišku, dėl to, kurią vietą Lietuva pagal pajamų nelygybę užima ES, galima ginčytis. Kur kas svarbiau, kaip tai vertinti ir ką su tuo daryti.
Bene garsiausiai varpais skalambijo Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas.
Jis citavo Eurostato duomenis, pagal kuriuos 2012 m. daugiausia uždirbančių lietuvių pajamos skurdžiausių tautiečių pajamas viršijo 5 kartus, o 2016-aisiais – jau net septynis.
Tuo metu Laisvosios rinkos instituto vadovas Ž.Šilėnas perspėjo, kad baksnojimas į tokį didelį atotrūkį neturėtų virsti (kaip neretai būna) sunkiausiai ariančių ir daugiausia uždirbančių žmonių smerkimu, siūlymais „progresyviai“ iš jų atimti kuo daugiau ir atiduoti „ramiai gulintiems ant sofos“ asmenims, kurie gyvena pirmiausia iš pašalpų.
Šis ekspertas pripažino, kad ištiesų reikėtų didinti mažiausiai uždirbančių žmonių pajamas, taip pat – ir pensijas, kurios bene labiausiai traukia Lietuvą žemyn tarptautiniuose reitinguose. Bet tai reikia daryti protingai.
Be kita ko, būtina spręsti vieną didžiųjų problemų – šešėlį, kuris yra milžiniškas ir iš kurio gyvena didelė dalis tų asmenų, kurie pagal statistiką uždirba mažiausiai.
Apie kovos su šešėliu svarbą kalbėjo ir finansų ministras V.Šapoka, sakydamas, jog didindama pensijas, mažiausiai uždirbančių pajamas, socialines išmokas valstybė neturėtų griebtis lygiavos metodų ar panašių populistinių žingsnių.
Puiku! Vis dėlto čia galima prisiminti, kad daugybę kartų esame girdėję ryžtingus kiekvienos naujos valdžios šūkius apie lemiamą mūšį su šešėliu, pažadus iš ten ištraukti milijardus, taip pat kalbas apie tobulas mokesčių sistemos pertvarkas.
Koks būdavo rezultatas? Kalbos iš esmės taip ir likdavo kalbomis, o jei ir būdavo pertvarkomi mokesčiai, jie dažniausiai guldavo ant dar netvirtos vidurinės klasės pečių.
Kas garantuos, kad dabar bus kitaip? Konkretūs dabartinės valdžios planuojamų pertvarkų planai tebėra neaiškūs, o politinė sumaištis, kuri grasina paskandinti bet kokią reformą, – viena didžiausių pastaraisiais metais.
Beje, į diskusiją dėl pajamų nelygybės savaip įsiterpė socialdemokratų vadovas G.Paluckas. Jis nepritarė dešiniųjų, kariuomenės elito ir Prezidentūros užmojams, jog partijos privalo įsipareigoti, kad gynybos finansavimas turėtų siekti daugiau kaip 2 proc. bendrojo vidaus produkto.
Anot politiko, daugiau pinigų būtina skirti socialinei atskirčiai mažinti, nes būtent dabartinė nelygybė kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Dėstydamas tokius argumentus partijos vedlys pasirėmė netgi Valstybės saugumo departamento analitikų įžvalgomis.
Galima manyti, kad su tokiais galbūt daug kam eretiškai skambančiais šūkiais G.Paluckas tikisi iš naujo užkariauti prarandamą kairiąją tautos dalį. Bet kol kas neatrodo, kad šie pareiškimai sulauktų palaikymo parlamente.
Vadinasi, tikėtina, kad po kelerių metų nauja valdžia, laimėjusi rinkimus ant pažadų bangos, vėl susirūpinusi paklaus: tai ką daryti su nelygybe?
