To, kas nutiko rugsėjo 8 dienos ryte, 22 metų kaunietė Ieva Kazlauskaitė ir 38 metų jos gyvenimo draugas Giedrius Kaleinikas negalėjo susapnuoti net baisiausiame sapne.
Lemtingą dieną moteris į darželį vedė 2,5 metų sūnų Gabrielių. Prie perėjos laukdama, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, ji nė neįtarė, kad K.Baršausko gatve jau artėja sūnaus mirtį nešantis BMW automobilis.
Po kelių akimirkų per perėją einančią moterį su vaiku partrenkė šį automobilį vairuojantis 21 metų Kęstutis Bartnikas.
Vaikas ligoninėje mirė. Daugybę lūžių ir sužalojimų patyrusi motina dar ilgai nesikels iš lovos.
„Dabar tegaliu gulėti ir žiūrėti į baltas ligoninės lubas. Tam jaunuoliui niekada neatleisiu. Gerai bent tai, kad tuo metu per perėją ėjome tik mes. Galėjo žūti ir daugiau žmonių“, – sakė sūnaus netekusi moteris.
Avarijos kaltininko advokatas Audrius Pėstininkas teigė, kad jaunuolis vartoja raminamuosius vaistus, jį prižiūri psichologai ir artimieji, todėl bendrauti jis negali. Tačiau, pasak advokato, savo kaltės K.Bartnikas neneigia.
Įvykio liudininkai tikino, kad pavojingų situacijų K.Baršausko gatvės pėsčiųjų perėjose susidaro nuolat.
Pareigūnai tikino, jog šioje ir kitose avaringose gatvėse daroma viskas, kad pėstieji ir vairuotojai būtų saugesni. Po nelaimės dėmesys K.Baršausko gatvei dar labiau padidintas.
Vaikas ligoninėje mirė
Rugsėjo 8 dieną 7 val. 40 min. bendruoju pagalbos telefonu buvo pranešta, kad K.Baršausko gatvėje, ties 83-iuoju namu, pėsčiųjų perėjoje BMW automobilis, degant raudonam šviesoforo signalui, prie perėjos nesustojo ir važiuodamas partrenkė per ją einančius jauną moterį ir vaiką.
Vairuotojas atlėkė K.Baršausko gatve ir nuvažiavo į VI forto pusę. Vairuotojas buvo blaivus.
Abu nukentėjusieji – I.Kazlauskaitė ir jos sūnus Gabrielius – buvo išvežti į Kauno klinikas. Po penkių dienų berniukas mirė.
Teks mokytis gyventi iš naujo
Nelemto penktadienio rytą po avarijos I.Kazlauskaitė atsidūrė Kauno klinikų Skubios pagalbos centre. Dabar moteris gydoma šio centro Ortopedijos traumatologijos klinikoje.
Praėjus mėnesiui kaunietė dar negali atsikelti iš lovos, negali net sėdėti. Gydytojai leidžia tik vos vos pakelti galvą.
„Ant vienos kojos nuo automobilio smūgio atsivėrė didžiulė plėštinė žaizda. Netrukus laukia operacija. Gydytojams teks dalį odos nuimti nuo kitos kojos ir perkelti ant žaizdos, kad ji galėtų užgyti“, – atviravo moteris.
Taip pat per avariją lūžo ne vienas dubens kaulas, dešinės rankos delnakaulis, todėl moteris sugipsuota. Sužalotas ir penktasis stuburo slankstelis.
„Mėnuo ligoninėje jau praėjo. Gydytojai sako, kad reikės gulėti dar du. Tada teks pradėti mokytis iš naujo vaikščioti. Ir gyventi“, – atsiduso I.Kazlauskaitė.
Džiaugėsi įrengtu šviesoforu
Gulėdama palatoje, guodžiama gyvenimo draugo ir žuvusio sūnaus tėvo G.Kaleiniko, I.Kazlauskaitė mintyse vis svarsto, kad nelaimės galėjo ir nebūti.
Kaunietė pasakojo, kad gyvena K.Baršausko gatvėje, pro savo namų langą mato tą pėsčiųjų perėją, kurioje įvyko nelaimė.
„Joje naujai įrengtas šviesoforas pradėjo veikti prieš pat rugsėjo 1-ąją. Apsidžiaugėme, kad vaikščioti šioje vietoje bus saugiau“, – prisiminė pora.
Rugsėjo 1-ąją moteris sūnų pirmą kartą nuvedė į netoliese, Kovo 11-osios gatvėje, esantį darželį „Klausutis“.
„Mačiau, kad sūnus jau pradėjo apsiprasti darželyje, todėl netrukus planavau ieškoti darbo. Taip pat norėjau gauti vairuotojo pažymėjimą. Su Giedriumi planavome ir vestuves, tačiau visi planai žlugo“, – liūdnai kalbėjo I.Kazlauskaitė.
Kantriai laukė prie perėjos
Moteris prisiminė, kad lemtingą dieną jai artėjant prie perėjos žalias šviesoforo signalas, leidžiantis pėstiesiems eiti per gatvę, dar degė.
„Tačiau laikmatis, įrengtas šviesofore, rodė, kad žalia šviesa degs tik keletą sekundžių, todėl nusprendėme palaukti. Netrukus užsidegė eiti per gatvę draudžiantis signalas. Jis per gatvę draudė eiti 90 sekundžių. Kantriai laukėme. Kai mums vėl užsidegė žalia šviesa, praėjus kelioms sekundėms žengėme į gatvę. Staiga pajutau smūgį“, – pasakojo moteris.
I.Kazlauskaitė mano, kad trumpam buvo praradusi sąmonę.
„Dabar prisimenu, jog tarsi sapnavau, kad esu Šilainiuose. Keista, tame rajone lankausi retai. Kai atgavau sąmonę, supratau, kad guliu gatvėje, esu sužeista. Tačiau svarbiausia buvo vaikas. Bet mačiau tik netoli besimėtančius jo batelius“, – nelaimę prisiminė kaunietė.
Smarkiai sutrenkė smegenis
Netrukus atskubėjo greitosios pagalbos automobilis. Tada prie jos priėjo nepažįstamas vyras, nuolat kalbino, neleido prarasti sąmonės. Taip pat pasakė, kad vaikas gyvas, kad juo rūpinasi medikai.
„Paklausė, kam paskambinti, ir pranešė apie nelaimę vyrui.
Iš šio liudininko, vardu Tomas, vyras ir sužinojo, kad su vaiku esame išvežti į klinikų Skubios pagalbos centrą ir paguldyti gretimuose skyriuose“, – pasakojo moteris.
Kitos penkios dienos porai buvo nepakeliamai sunkios ir ilgos.
„Sūnus daugiau jokių traumų ir sužalojimų nepatyrė. Nuo automobilio smūgio buvo stipriai sutrenkta galva. Smegenys taip tino, kad gydytojai prapjovė jam kaukolę. Vaikui buvo sukelta dirbtinė koma. Nors gydytojai padarė viską, kas įmanoma, jo išgelbėti nepavyko. Mums leido su juo atsisveikinti antradienio, rugsėjo 12-osios, vakare“, – pasakojo G.Kaleinikas.
I.Kazlauskaitė su vaiku atsisveikino gulėdama lovoje ant ratukų. Taip pat buvo nuvežta į šarvojimo salę, ten paskutinį kartą pamatė sūnų.
Vaiko motiną aplankė
I.Kazlauskaitė pasakojo, kad sūnui dar esant komos būklės, praėjus dienai po nelaimės, į palatą atėjo vyras ir prisistatė avarijos kaltininko draugu.
„Jis vis gyrė tą Kęstutį, sakė, kad jis geras vaikinas, kad negeria. Aš net pažiūrėti į tą vyrą negalėjau. Manau, kad jis buvo atėjęs pasižiūrėti, kokios esu būklės, ir sužinoti apie vaiko būseną“, – pasakojo I.Kazlauskaitė.
Vėliau buvo atėjęs ir K.Bartnikas su savo artimaisiais.
„Jis tik sausai pasakė „atsiprašau“. Ir tylėjo. Klausiamas, kodėl važiavo degant raudonam šviesoforo signalui, kodėl nematė pėsčiųjų, sakė „nežinau“, – pasakojo G.Kaleinikas.
I.Kazlauskaitė pridūrė, jog vairuotojo motina jai skundėsi, kad sūnus nuo įtampos išprotės.
„Pamaniau, ar ji suvokia, kad aš sūnaus galiu netekti, kad geriau eitų melstis už jį“, – sakė I.Kazlauskaitė.
Vyras dirbti dar negali
Vėliau, laidotuvėse, anot poros, buvo vairuotojo artimieji. Pats avarijos kaltininkas nebesirodė.
„Daugiau nuoširdaus atsiprašymo iš jo nesulaukėme. Bandė atsiprašinėti tik artimieji, matyt, baiminasi, kad vaikinui teks sėdėti kalėjime. Jokių klausimų, gal kuo nors galėtų padėti, ir pačios pagalbos taip pat nesulaukėme“, – sakė G.Kaleinikas.
Pora kukliai užsiminė, kad gydymo ir slaugymo išlaidos dabar prislėgė šeimą, nes dirbti G.Kaleinikas taip pat negali.
„Man taip pat sušlubavo širdis. Esu vienos įmonės vairuotojas-ekspeditorius, todėl žinau, kad kelyje reikia elgtis atsakingai“, – sakė sūnaus netekęs kaunietis.
Sūnus automobilių bijojo
Dabar, prisimindama lemtingą rytą, I.Kazlauskaitė pasakojo, kad sūnus bijojo automobilių.
„Kai pamatydavo kieme važiuojančias mašinas, visada pasitraukdavo kuo toliau, atsistodavo ant žolės. Buvo atsargus. Mes taip pat visada atsargiai vaikščiodavome per gatvę“, – sakė kaunietė.
Kokia bausmė bus paskirta K.Bartnikui, nuspręs teismas.
Kol kas vyksta ikiteisminis tyrimas. Vairuotojui pareikšti įtarimai dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, dėl kurio žuvo žmogus, ir kito žmogaus sužalojimo.
„Kaip teisėjai nuspręs, taip ir bus. Tačiau aš vairuotojui niekada neatleisiu. Per šią perėją rytais vaikšto daug vaikų. Jam ir kitiems pasisekė, kad tą akimirką buvome tik mes dviese. Aukų galėjo būti ir daugiau“, – ašaras braukė I.Kazlauskaitė.
O štai prabilusi apie avarijos liudininką Tomą moteris akimirką nušvito.
„Įsitikinau, kad yra ir labai gerų žmonių. Esu be galo dėkinga, kad jis rūpinosi sūnumi ir manimi. Labai norėčiau jį pamatyti“, – sakė moteris.
Gulėdama ligoninėje I.Kazlauskaitė bando nepalūžti. Tuo labai rūpinasi ir moterį nuolat slaugo G.Kaleinikas.
„Kol Ieva ligoninėje, ja puikiai rūpinasi gydytojai. Tačiau bijau tos dienos, kai ji grįš namo. Po sūnaus mirties ji namuose dar nebuvo. Kas bus, kai pamatys vaiko daiktus, žaislus?
Aš pats kiekvieną dieną grįžęs namo ir atidaręs duris vis dar laukiu, kada Gabrielius pribėgs ir apkabins mane“, – ašaras slėpė G.Kaleinikas.
Vairuotojas kaltės neneigia
K.Bartniko advokatas A.Pėstininkas sakė, kad jaunuolis yra labai sukrėstas.
„Jis vartoja raminamuosius vaistus, todėl bendrauti nepajėgia“, – sakė advokatas.
Pasak teisininko, avarijos kaltininkas savo kaltės neneigia.
„Jis sakė, kad nematė raudono šviesoforo signalo. Bet kaltės neneigia, gailisi“, – sakė advokatas.
Avaringoms gatvėms – daugiau dėmesio
Vigintas Lukošius
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas
„Šią avariją nulėmė žmogiškasis veiksnys. Vairuotojas teigė, kad jį apakino saulė ir jis nematė, kad dega raudonas šviesoforo signalas. Greičiausiai taip ir buvo, tačiau viskas paaiškės tyrimo metu.
Kaune yra ne viena labai avaringa gatvė, tarp jų ir K.Baršausko, Tunelio, Jonavos. Kuo keliai geresni ir platesni, tuo daugiau norinčiųjų paspausti greičio paminą.
Siekiant užtikrinti pėsčiųjų ir vairuotojų saugumą, tokiose gatvėse įrengiami atitvarai, šviesoforai, perėjos žymimos ryškiomis spalvomis ir ženklais. Automobilių greitis ribojamas iki 50 kilometrų per valandą. Tačiau ne visada tai padeda išvengti nelaimių.
Todėl tokiose gatvėse stipriname patruliavimą, tikriname automobilių greitį.
Drauge su savivaldybės atstovais ketiname tartis, ką dar būtų galima padaryti, kokius inžinerinius įrenginius įrengti, kad K.Baršausko gatvė taptų saugesnė, nors atrodo, kad joje padaryta viskas, kas įmanoma, kad vairuotojai ir pėstieji būtų saugūs.
Su specialistais aptarsime ir gyventojų pastabas, kad šviesoforas pėstiesiems ties K.Baršausko gatvės 83-iuoju pastatu dega per trumpai. Galbūt ten galima tai pakeisti.“
Visos perėjos K.Baršausko gatvėje nesaugios
Tomas Urbšas
Įvykio liudininkas
„Aš taip pat gyvenu K.Baršausko gatvėje. Turiu dvi dukras. Viena jų mokosi antroje netoli K.Baršausko gatvės esančios mokyklos klasėje. Kiekvieną rytą ją lydžiu į pamokas.
Dukrą jau kurį laiką mokėme, kaip eiti per perėją. Nelaimės išvakarėse ji iš mokyklos bandė grįžti savarankiškai. Pavyko sėkmingai. Tiesa, pats slapsčiausi už pastatų, stebėjau, ar ji tinkamai elgiasi eidama per gatvę. Viskas pavyko sklandžiai. Todėl rugsėjo 8-osios rytą mergaitė taip pat ketino į mokyklą eiti viena.
Tačiau kuprinė tą dieną buvo sunki, todėl nusprendžiau ją palydėti ir panešti nešulį.
Priėję prie perėjos sutikome pažįstamą odontologą, pasikalbėjome, todėl užtrukome. Šioje vietoje įrengto šviesoforo žalias signalas informuoja, kad gatvę reikia pereiti per 18 sekundžių. 8 sekundės jau buvo praėjusios, kai per gatvę pasileidome mes.
Artėdamas prie perėjos mačiau, kad stovi daug automobilių, praleidžiančių pėsčiuosius. Staiga per vieno automobilio, jau buvusio už perėjos, viršų kažkas švystelėjo. Pamaniau, kad nukrito automobilio veidrodėlis.
Tačiau prisiartinus, dešimt metrų nuo perėjos, važiuojamojoje gatvės dalyje gulėjo moteris. Už 30 metrų – kniūbsčias mažas vaikas.
Numečiau dukters kuprinę, nulėkiau prie vaiko. Visą laiką prie jo klūpėjau, neleidau prieiti kitiems, kad nepadarytų ko nors dar blogiau.
Jokių sužalojimų ar kraujo ant vaiko kūno nebuvo matyti. Iš pradžių maniau, kad berniukas negyvas. Puoliau skambinti medikams. Vis kalbinau vaiką ir jis pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Nors medikai atvyko skubiai, tos kelios minutės atrodė lyg visa amžinybė.
Tada prie manęs buvo priėjęs ir BMW vairuotojas. Jis vis kartojo: „Atsiprašau, atsiprašau.“ Matyt, manė, kad aš esu berniuko tėvas. Iš pažiūros jis atrodė blaivus, buvo sukrėstas, tačiau suvokė, ką padarė. Man jis nerūpėjo, todėl kai vaiku pradėjo rūpintis medikai, nuėjau prie moters.
Ji negalėjo pajudėti, pasukti galvos, todėl nežinojo, kas atsitiko jos vaikui. Kalbinau, paskambinau moters vyrui. Jis skubėjo į įvykio vietą, tačiau įstrigo automobilių spūstyje.
Iš pradžių pasakiau, kad sužeista tik žmona. Vėliau – ir tai, kad vaikas taip pat išvežtas į Skubios pagalbos centrą.
Tuo metu kitą dukrą į mokyklą vežė mano žmona. Ji pamatė prie perėjos gulinčią mūsų dukters kuprinę, o ant gatvės – mane pasilenkusį. Pamanė, kad nelaimė nutiko mums.
Taip galėjo būti. Tai, kad nėjome per perėją drauge su Ieva ir jos sūnumi, – visiškas atsitiktinumas.
Pats dirbu vienoje laidojimo paslaugų firmoje vadybininku. Vaikų, mirusių dėl ligų, matau neretai. Tačiau šio vaiko likimas mane labai sukrėtė. Dalyvavau jo laidotuvėse, norėjau atsisveikinti.
Vėliau trukdyti nelaimės ištiktos šeimos nedrįsau. Bet jei jie nori mane matyti, būtinai aplankysiu.
Visos K.Baršausko gatvės perėjos nesaugios. Ten automobiliai neretai pasiekia didesnį, nei leidžiama, greitį. Taip pat manau, kad 18 sekundžių, skirtų pereiti per šviesoforų reguliuojamas perėjas, yra per trumpas laikas. Vaikai ir vyresni žmonės to nespėja padaryti.
Todėl ketinu kreiptis į savivaldybę ar pareigūnus, kad jie skubiai spręstų, ką reikėtų keisti, kad situacija K.Baršausko gatvėje pagerėtų.“
