Pastarasis istorinis atradimas sutapo su dešimtmečiu nuo tada, kai pats A.Brazauskas užleido socialdemokratų vadžias savo įpėdiniams. O tie, kaip ir garsiojo leitenanto Šmito sūnūs, buvo barningi, įtarūs ir akivaizdžiai toli nuriedėję nuo savo tėtušio.
Todėl labiau simboline dovana minėto gimtadienio proga reikia laikyti ne įžvalgą apie socdemų patriarcho vienijantį vaidmenį, o tai, kad visiškai aktualiai piestu iškilo klausimas: kas dabar laukia socialdemokratų?
Kai anglų poetas W.B.Yeatsas rašė, kad pasaulis kupinas magiškų dalykų, kurie kantriai laukia mūsų aštrėjančių juslių, jis tikrai neturėjo galvoje partijų skaldymosi. Tai perdėm banalus procesas, gamtoje sutinkamas kone taip pat dažnai kaip ir tragiška vasara Palangos verslininkams.
Konservatoriai turėjo ir savo G.Vagnoriaus momentą, kuris po to virto Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, dar vėliau evoliucionavo į visiškai neištariamą Krikščionių konservatorių socialinę sąjungą, po to sutrumpėjo tiesiog iki Krikščionių, o gyvenimą baigė Darbo partijoje.
Darbo partija, tiek, kiek ją apskritai galima laikyti partija, turėjo momentą, kai nuo Viktoro Nr.1 atskilo Viktoras Nr.2.
Liberalai turėjo ir R.Pakso momentą, ir A.Zuoko akimirką, ir A.Guogos dežavu, o dabar, regis, žygiuoja prie visos vaivorykštės naujų momentų.
Krikščionių demokratų apskritai vienu metu veikė dvi partijos. Tam, matyt, įkvėpimo semtasi iš katalikybės istorijos. Tos pačios, kur vienu metu veikė ir popiežius, ir antipopiežius.
Netgi „Tvarka ir teisingumas“, ir toji, patyrė savo Mazuronių momentą, kuris, tiesa, nevirto didesniu skilimu, nes ką ten toje kontorėlėje daugiau bepriskaldysi?
Vieninteliai socialdemokratai stovėjo it mūras, sudėtas pūslėtomis LDDP rankomis ir negriūvančiu paminklu kairiosios nomenklatūros minčiai paskirtas.
Aišku, ir jų istorijoje buvo mažų komiškų momentų. Gal greičiau momentėlių, nes juk nevadinsi kokio nors A.Šedžiaus istorine akimirka?
Užtat kai socdemai pagaliau ryžosi griebti už pakarpos savąjį momentą, tai padarė iš peties. Labai gali būti, kad netrukus turėsime dvi socialdemokratų frakcijas, tai turėtų suteikti nemažai peno humoristams. O jeigu yra dvi frakcijos, kodėl negali būti ir dvi partijos?
Kad tai vyksta būtent dabar, nereikėtų aiškinti vien senosios gvardijos noru laikytis įsikibus abejotinos valdžios trupinėlių, kurių kartkartėm pabarsto „valstiečiai“.
Tiesiog laikas toks. Pabaksnokite pirštu po Vidurio ir Rytų Europos žemėlapį ir paskaičiuokite, kiek suradote iš nomenklatūrinių ekskomunistų į normalią kairę evoliucionavusių partijų? Vieną, dvi, na, tris? Rumunijoje, Bulgarijoje. Dar kur?
Išties kaip save įvardyti, kam atstovauji? Biudžetininkams?
Viskas gerai, bet dažniausiai jiems giliai nusikosėti į visas mažumų teises, kurias turėtų saugoti šiuolaikinė kairė. Darbo žmogui? Kuo dirbančiam darbo žmogui? Vis dar rankomis ar vis daugiau galva? Įsitikinimui, kad vis dar vieninteliai moka tvarkyti reikalus, nes paveldėjo šiokį tokį know-how dar iš tų laikų, kai „ir tada dirbo Lietuvai“?
Žodžiu, toks mažas egzistencinio nerimo momentas, kai žiūri į veidrodį, o galvoje kyla neįprasti klausimai: kas aš, kodėl aš ir kur aš?
Ir kai į tokius klausimus pradedi atsakinėti pavėlavęs kone dešimtį metų, nenuostabu, kad frakcijos ima skilti.
Visai kaip fizikoje. Radioaktyvusis kairiojo elemento izotopas pradeda visą tokių nervingų klausimų energiją perkelti į paskirus elektronus.
Tie ima vienas po kito skrieti velniop nuo atomo. Kol izotopas praranda šitą perteklinę energiją ir tampa stabilus.
Pastaroji fizikos įžvalga, ko gero, yra vienintelė paguoda socialdemokratams.
