Pasiekti dviračiu Everestą galima maždaug per 12 valandų. Žinoma, jeigu važiuoji ne stačiais apledėjusiais šlaitais, o asfaltu.
Vilnietis informacinių technologijų specialistas S.Speičys savo bičiuliams įrodė, kad per dvi paras Everesto aukštį (8848 m) galima pasiekti net triskart.
Šeimos narius ir artimiausius draugus dviratininkas pakvietė į neįprastą savo 40 metų gimtadienį. Kalnų parke ant dviračio sėdęs S.Speičys jiems pažadėjo į Trijų Kryžių kalną užvažiuoti 555 kartus.
Taip per 48 valandas jis būtų pasiekęs 30 tūkstančių 480 metrų aukštį ir galėtų pretenduoti į Guinnesso rekordų knygą. Nors pasiekti pasaulio rekordą dviratininkui sutrukdė lietus, savo tikslą jis įgyvendino – triskart pasiekė Everesto aukštį – apie 26 tūkst. 600 metrų.
Dviratis judėjo apie 36 valandas – per jas dviratininkas įveikė 483,5 rato.
„Važiavau į Trijų Kryžių kalną ir kiekvienam kryžiui padovanojau po Everestą“, – kukliai šypsojosi S.Speičys.
– Kaip kilo idėja švęsti gimtadienį važiuojant į Everestą Vilniuje?
– Kai pirmą kartą dalyvavau 24 valandų varžybose, kolega po finišo pasakė, kad įveikė Elbruso aukštį (5642 m). Tuomet tai buvo ne tik važiavimas į kalną, bet ir miško keliais, per šaknis, įvairias kliūtis.
Tuomet pamaniau, kad galima įveikti ne tik Europos kalnus, bet ir pabandyti užvažiuoti į aukštesnius.
Kad ta idėja virstų faktu, prireikė beveik penkerių metų.
Pernai mindamas į Trijų Kryžių kalną, į Everestą užvažiavau vieną kartą.
Atrodė, kad iššūkis didelis, bet viskas neblogai pavyko. Kiek žinau, Lietuvos teritorijoje Everestas buvo įveiktas pirmą kartą, o aš buvau pirmasis tai padaręs lietuvis. Po to tokius bandymus sėkmingai pakartojo dar keli kolegos.
Vienas važiavo į Parnidžio kopą Nidoje, kitas – senajame Ukmergės plente.
Artėjant jubiliejui norėjosi ko nors smagesnio.
Internete perskaičiau, kad vienas amerikietis per dvi paras nusprendė užvažiuoti į kuo didesnį aukštį. Jis pasiekė pasaulio rekordą, o man tai buvo kaip orientyras.
– Tačiau pasaulio rekordo nepasiekėte. Ko pritrūko?
– Viskas atrodė tikėtina, labai realu, bet oro sąlygos trenkė per galvą – įgriso ir nusibodo nuolat mirkti lietuje. Antros paros paryčiais prasidėjęs lietus su žaibais ir griaustiniu mane galutinai įveikė, todėl nutariau ilsėtis, kol jis nurims.
Nubudęs supratau, kad Guinnesso rekordo nepasieksiu, bet orientyras buvo trys Everestai.
Prieš tai išmatavome, kad į viršų reikėtų kilti lygiai 55 metrus, tad, norint pasiekti pasaulio rekordą, šią įkalnę būtų reikėję įveikti 555 kartus.
Dabar lengva šnekėti, jog rekordo nepasiekiau tik dėl lietaus, bet paskutinės 10 valandų parodė, kad jėgų dar buvo, – kiekvieną ratą įveikdavau puse minutės greičiau.
Iš pradžių kiekvieną ratą mindavau po 4,5 minutės, pabaigoje jį įveikdavau per 4 minutes.
– Kiek laiko per šias dvi paras skyrėte poilsiui?
– Iš viso išėjo apie 11–12 valandų nejudėjimo.
Pirmą pertrauką padariau po 12 valandų važiavimo, kai reikėjo pakeisti subyrėjusį ratą.
Kol draugai jį keitė, buvo proga atsipūsti ir man. Po to ilgiausią pertrauką padariau per stiprųjį lietų.
– Kodėl savo iššūkiui pasirinkote būtent šią vietą?
– Kalnas iki Trijų Kryžių nėra labai status, todėl nėra sunku kilti į viršų. Nereikia važiuoti lygia vieta ir eikvoti jėgų vėjo pasipriešinimui įveikti, todėl visą energiją galima skirti kilimui.
Vidutinis kilimo greitis – 8–9 kilometrai per valandą.
Aplink nėra daugiau tokių patogių įkalnių su gera danga.
– Visą laiką važiavote asfaltu. Ar buvo kokių kliūčių?
– Viršuje asfalto danga kiek prastesnė, bet tai nebuvo rimta kliūtis. Didžiausias trukdys buvo turistų autobusai, kartais vienu metu jų atvažiuodavo net po tris. Tekdavo jiems užleisti kelią. Nors nosis į mobiliuosius telefonus sukišę turistai nieko aplink nemato, incidentų nebuvo.
Nuolat zuja ir automobiliai – užvažiuoja aukštyn ir vėl važiuoja žemyn.
Šiaip intensyvaus eismo ten nėra, todėl tai mėgstama dviratininkų treniruočių vieta.
Būtų gerai, jei viršuje dar būtų vienas kitas žibintas, nes apšviesta tik kalno apačia ir pats Trijų Kryžių paminklas.
Po vidurnakčio kai kurie šviestuvai užgesdavo.
Nežinau, ar jie išjungiami specialiai, ar išsijungia patys.
Esu įpratęs važiuoti tamsoje, todėl problemų tai nekėlė. Nei kliūčių, nei didelio greičio nebuvo, tad lengvos šviesos užteko.
– Turistai suprato, ką jūs veikiate?
– Iš pradžių turbūt ne, bet priartėję prie palaikymo komandos ir sulaukę prašymo palikti šiek tiek vietos tikrai sužinodavo.
Tuomet jau ir paplodavo, ir šūksniais palaikydavo.
– Palaikymo komanda šalia buvo visą laiką?
– Visą laiką šalia buvo mano tėvai ir vyresnioji dukra, po darbo atvažiuodavo žmona. Palaikė ir dviratininkų bendruomenė – bičiuliai užsukdavo rytais, prieš darbą, ir vakarais.
Keli draugai iš Kauno atvyko kartu pavažiuoti, o kai kurie kartu praleido net pusantros paros. Draugai pavažiuodavo šalia, paragindavo, padrąsindavo, apžiūrėdavo grandines ir padangas.
– Kiek treniruočių prireikė, kad įveiktumėte šį iššūkį?
– Nė kiek. Visos mano treniruotės šiais metais – važiavimas dviračiu į darbą, pietauti ir grįžimas namo. Bendras dienos atstumas – 20–25 kilometrai. Dar kelis kartus dalyvavau 24 valandų varžybose.
Tik prieš ruošdamasis iššūkiui vieną dieną į Trijų Kryžių kalną važiavau trisdešimt kelis kartus, kad prisiminčiau praėjusių metų bandymą. Rengti specialių treniruočių dviejų parų važiavimui nėra prasmės.
Tai ilgas ir nuobodus važiavimas. Organizmas turi būti išmokęs nuolat ir stabiliai teikti energiją raumenims ir juos panaudoti. Didesnis krūvis tenka galvai: pakyli, apsisuki, nusileidi. Stabdžiai, greitis, apsisukimas, ir vėl iš naujo.
– Bet 24 valandų varžybose nereikia nuolat važiuoti į įkalnę.
– Šio važiavimo pranašumas – lygi danga, nes kai važiuoji bekele, nuo kratymo pavargsta ir rankos, ir kojos. Šį kartą didžiausias krūvis teko galvai ir kojoms.
Čia nereikėjo varžytis su kitais – myniau taip, kaip man patogu, žinojau savo tikslą, savo programą ir bandžiau ja vadovautis.
Tai lyg savęs patikrinimas. Tik bijojau, kad gali iškilti sveikatos problemų, atsinaujinti kokia nors trauma. Tačiau nieko neskaudėjo, neprireikė jokių vaistų, tuo liko patenkinta ir šeima.
– Sukdamas ratus klausotės muzikos per ausinuką?
– Ilgose varžybose klausausi arba muzikos, arba radijo laidų. Kad išvengčiau monotoniškumo, šįkart klausiausi radijo.
Po paros laidos pradeda kartotis, kai kurias jų girdėjau net trečią kartą, bet tai padeda nukreipti dėmesį. Jaučiausi dalyvaujantis kitų žmonių gyvenime.
– Ratus bandėte skaičiuoti pats ar viską patikėjote elektronikai?
– Kompiuteris protingas, bet atiduoti jam savo proto negalima. Navigacijos sistema kartais klysta, todėl kiekvieno rato pradžioje nuspausdavau mygtuką, kuris atimdavo vieną ratą.
Taip stebėdavau ir sugaištą laiką, ir tempą. Pastebėjęs, kad pradedu lėtėti, padarydavau 10–20 minučių pertrauką. Pailsindavau galvą ir kojas, užkąsdavau, atsigerdavau, ir greitis grįždavo.
– Kuris etapas buvo sunkiausias?
– Kalbant apie greitį, sunkiausia buvo naktimis. Nuo 1 valandos nakties atrodydavo, kad jėgų nebėra, greičio nebėra, prietaisai taip pat rodė, kad lėtėju.
Šaltiniai internete sako, kad net per 24 valandų varžybas nereikia prievartauti savo organizmo, budinti jo kofeinu. Reikia važiuoti ramiau, o prašvitus, kai atsibunda gamta, bunda organizmas, grįžta ir greitis.
– Radote laiko draugų sveikinimams – juk buvo jūsų jubiliejus?
– Šventėme. Buvau sustabdytas pusiaukelėje, iššovėme šampaną, paskanavome „Skruzdėlyno“. Dvidešimties minučių pertrauka, ir atgal į trasą.
– Pasiekęs savo tikslą dar galėjote vaikščioti?
– Minti nėra labai sunku, kiek sunkiau būdavo pradėti.
Kai nulipau nuo dviračio, atrodo, viskas buvo gerai, bet nežinau, ar būtų pavykę nubėgti 100, 200 metrų arba kilometrą.
Tačiau mano būklė tikrai nebuvo prastesnė nei po 24 valandų važiavimo, kur nuolatinis kratymas padaro savo.
– Kiek laiko reikėjo, kad atsigautumėte?
– Gavau specialistų nurodymą: dvi paras – jokio fizinio krūvio, kad atsigautų sausgyslės ir raiščiai. Praėjus dviem dienoms, pirmadienį, vėl į darbą myniau dviračiu. Lyg ir nieko.
Vėl užsukau į tą patį kalną, užlipau iki Trijų Kryžių, nes važinėdamas aukštyn žemyn iki jų nebuvau nuvažiavęs.
– Asmeninių rekordų esate siekęs ir anksčiau?
– Praėjusių metų Everestas turbūt buvo pirmasis.
Užpernai du draugai aplink Nerį miškais ir bekele dviračiu važiavo 48 valandas ir įveikė per 500 kilometrų. Tuomet aš buvau palaikymo komandos narys – juos lydėjome automobiliu, kai kuriuose taškuose perduodavome gėrimų ir maisto. Kaip palaikymo komandos narys esu aplankęs ir tolimas šalis.
Pernai, pabėgiojęs savaitę, nubėgau maratoną. Rezultatas mane tenkino.
– Dviračiu kasdien važinėjate ir po miestą. Kaip vertinate važiavimo sąlygas Vilniuje?
– Dviratininkui, kuris moka važiuoti gatvėmis ir stebėti, kas vyksta aplinkui, tai palyginti patogus miestas. Tiems, kurie tik pradeda ir baiminasi gatvių, Vilniaus centras darosi vis draugiškesnis.
Yra keletas kelių, kuriais galima atvažiuoti ir iš tolimesnių rajonų. Bet jei kalbame tik apie dviračių takus, kai kur trūksta vientisumo.
Vilnius nėra nei didelis, nei sudėtingas miestas, todėl pastaraisiais metais išsiverčiu be automobilio.
Maždaug 20 minučių užtenka iš bet kurios miesto vietos atvažiuoti į centrą.
Žinoma, būna šlapia, šalta, bet darbe turiu atsarginius batus ir aprangą.
Anksčiau šeimoje turėjome du automobilius, dabar užtenka vieno. Bet balkone stovi penki ar šeši šeimos dviračiai.
