natūraliomis lauko sąlygomis, be specialių priemonių, girdėjau
priekaištą: o patys griovėjai pavadina gatves ir kabina atminimo lentas
„herojams“, kurie prisidėjo prie žydų šaudymo.
Visuomenė domisi istorija, skaito, girdi diskusijas ir vertina valdžios
sprendimus. Neuždrausi.
Prie šios dažnai emocijas sprogdinančios temos sugrįžo V.Savukyno
televizijos laida „Istorijos detektyvai“. K.Škirpa, kurio garbei
pavadinta ir alėja Vilniuje, ryškus Lietuvos valstybės kūrėjas, 1941 m.
birželio sukilimo prieš rusus organizatorius, Berlyne, būdamas namų
arešte, paskelbia visiškai jo biografijai, o gal ir pažiūroms priešingą
pareiškimą apie žydus, prilygstantį gestapo dvasiai. Ir dar savo
mintis pakartoja vėliau. Jonas Noreika-Generolas Vėtra, kovojęs prieš
nacius ir bolševikus, pastarųjų ir sušaudytas, 1941 m. Lietuvos
laikinosios vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities viršininku savo
parašu palaimina žydų geto steigimą Žagarėje.
Generolas (iš tikrųjų - kapitonas) Vėtra pagerbtas atminimo lenta. Ne
užkampyje. Ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato. Dar matomesnėje
vietoje tebestūkso paminklas P.Cvirkai, atvežusiam Stalino saulę
anaiptol ne iš slapto politinio gudravimo, kaip padėti istorijos girnų
malamai Lietuvai, o iš įsitikinimo, jog mus „priglaus motina Rusija“.
Žinoma, priglaudė, tik ten, kur šalčiau, ir tokius kaip poetas
K.Jakubėnas, kurį P.Cvirka ir įskundė sovietų saugumui.
Ar moralės požiūriu pateisinamas minėtų asmenų viešas pagerbimas,
būtent ir buvo diskutuojama minėtoje TV laidoje. Joje dalyvavo
politikos apžvalgininkas, o ir šiaip Lietuvos kultūroje žinoma asmenybė
A.Vinokuras ir jaunas politikas bei politologas, Seimo narys
L.Kasčiūnas.
Rimta kompanija, bet ir tema nepaprasta. Žinoma, sukant galvą, kaip
pavadinti alėją, kur kabinti atminimo lentą ir ką daryti su „tuo“
P.Cvirka, laisviausioje po Skandinavijos žiniasklaidoje, t.y. Lietuvos,
ne kartą buvo klausiama. Ar turime aiškius kriterijus, ką norime
pagerbti ir ko nebegalime pakęsti?
Laidoje išgirdau klausimą, kuris, mano manymu, yra svarbiausias: ką
apie minėtus asmenis sakome ir sakysime mokiniams - visą tiesą ar tik
tai, kas kelia pasididžiavimą?
Šią problemą aiškiai iškėlė A.Vinokuras. Jo manymu, arba moralė visiems
bendra, arba jos nėra ir lieka tik „pataikavimas politiniam elitui“,
madai, vyraujančiai ideologijai. Tad neturėtų būti nei tokio pavadinimo
alėjos, nei kontroversiškai vertinamam asmeniui atminimo lentos, nei juo
labiau paminklų.
Atsargiau savo poziciją suformulavo konservatorius L.Kasčiūnas. Jo
manymu, P.Cvirka išdavė tėvynę, o K.Škirpa ir J.Noreika pareiškimais ir
sprendimais, kurie ir be jų būtų padaryti, darė klaidas, kurios
nenubraukia nuopelnų.
Kadangi dėl paminklo P.Cvirkai vis mažiau ginčijamasi, tikriausiai
artimiausiu metu jo senoje vietoje ir nebeliks. P.Cvirkos poelgis su
savo kolega rašytoju turėtų būti „paskutinis lašas“ pozicijos „palikti
taip, kaip yra“ šalininkui. O štai dėl K.Škirpos ir Generolo Vėtros
diskusijos bus ilgos. Ne tik ilgos, bet ir klampios, politizuotos.
Mokytojams dar ilgai gali tekti nepraleisti progos patylėti. O į labai
įkyrų vaikų klausinėjimą atsakyti: buvo labai sudėtingi laikai. Iš
tikrųjų - ir sudėtingi, ir paprasti.
Lietuvos situacija buvo labiausiai komplikuota jos istorijoje. Tačiau
individualus pasirinkimas blogio atžvilgiu, kaip ir visais laikais, buvo
paprastas - taip arba ne.
Tarp politikų, matyt, buvo tikinčių, jog bendradarbiavimas su vokiečiais
amortizuos suplanuotą lietuvių tautos naikinimą. Neamortizavo. Ir dar
papildomai įklampino į holokausto istoriją. K.Škirpa buvo provokiškas,
bet, tenka sutikti su L.Kasčiūnu, ne pronacistiškas.
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas S.Raštikis savo atsiminimuose mini, jog
net vokiečių kariuomenės vadovybės pareigūnai jam sakę: „K.Škirpa visą
laiką daręs vieną klaidą - jis per daug tikėjęs, pasitikėjęs ir per
daug laukęs iš vokiečių.“
Galbūt K.Škirpos tekstams apie žydus atsirasti buvo kitos, mums
nežinomos, aplinkybės. Bet tie, kurie iškėlė idėją alėją pavadinti jo
vardu, apie žymaus Lietuvos valstybės veikėjo provokišką orientaciją
žinojo, kaip ir apie jo pareiškimus, bet vis tiek nusprendė pagerbti,
net jeigu tai sukels diskusijų, kurios Lietuvai nenaudingos ir
nereikalingos. Ar, anot A.Vinokuro, mažai kitų, ne tokių
kontroversiškų, herojų, kuriuos būtų verta įamžinti?
Užtat dėl Generolo Vėtros biografijos detalių, kol nevėlu, vertėtų
rimtai susirūpinti. Parašas po dokumentu steigti getą gali būti ir
gestapo pinklės įtraukti kuo daugiau patriotiškų lietuvių į savo kruviną
reikalą. Bet jei galutinai paaiškėtų, kad Generolas Vėtra ir pats
dalyvavo šaudant žydus, herojų įamžinimo politika Lietuvoje patirtų
rimtą smūgį.
Parašiau, ir pats sau tyliai nusijuokiau. Sakydamas „galutinai
paaiškėtų“ tarsi viliuosi, jog atsiras istorikų grupė, kuri tą darbą
padarys, ir savivaldybė lentą nukabins. Deja, neatsiras ir nenukabins.
Kodėl?
Todėl, kad 2015 m. žymūs visuomenės žmonės jau kreipėsi į valdžią, kad
būtų nuimta atminimo lenta, bet iki šiol sureagavo tik „Istorijos
detektyvų“ autorius, kuris nei kabina, nei nukabina, nei teisia.
O tie, kurie galėtų priimti teisingą sprendimą ir nebeerzinti visuomenės
dviprasmybėmis, bijos būti pavadinti „vatnikais“ ar „naudingais
idiotais“. Nes Rusija tikrai šią temą pasigautų.
