Šį klasikinį, jau daugybę kartų matytą siužetą regime ir dabar, kai Briuselis padarė tai, ko buvo galima tikėtis seniai, – skyrė Lietuvai beveik 28 mln. eurų baudą dėl išardyto geležinkelio ruožo į Latviją.
Bėgius dar 2008 m. išardė valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“, taip paskelbusi šachą ir matą lenkų „PKN Orlen“, užsigeidusiai mažesnių latviškų tarifų.
Nuo to laiko visos Lietuvos valdžios tiktai badė viena į kitą, taip pat į Briuselį, bet nieko nedarė.
Šią savaitę baudos kvitą į Vilnių atvežė pati eurokomisarė M.Vestager. Ji priminė dar ir tai, kad sumokėjusi baudą Lietuva vis tiek turės padaryti tai, kas liepta anksčiau.
Aukštos viešnios sulaukusi mūsų valdžia ir toliau ieško kelio iš šio trijų pušų miško ir, regis, rizikuoja įlįsti dar giliau – prabilo apie bylinėjimąsi su Europos Komisija.
Savotiška ir prezidentės D.Grybauskaitės pozicija. Dar pernai, valdant kairiesiems, šalies vadovė kalbėjo Briuselio balsu: grąžinti bėgius, išskaidyti „Lietuvos geležinkelius“. Ir pliekė Vyriausybę, kad ji to nedaro.
Kai D.Grybauskaitei daug labiau patinkanti dabartinė valdžia sudorojo senuosius geležinkelio vadovus, prezidentė buvo patenkinta tiek šiais veiksmais, tiek ir savo globotiniu susisiekimo ministru R.Masiuliu.
Galbūt šalies vadovė netgi būtų gynusi dabartinius valdančiuosius (kartu ir save) net ir po Briuselio smūgio kartodama, kad dėl skirtos milžiniškos baudos kaltos visos buvusios valdžios, o šioji dar nespėjo įsigilinti į paveldėtą problemą.
Bet kiaulę, ne mažiau riebią negu bauda, pakišo pati M.Vestager. Eurokomisarė viešai pareiškė, kad dabartinė Lietuvos valdžia iki paskutinės akimirkos galėjo pakeisti situaciją dėl tos nelemtos geležinkelio atkarpos, tačiau iš esmės nebendravo su Briuseliu.
Šitoks pareiškimas akimirksniu įstūmė į bjaurią padėtį ne tik „valstiečių“ valdžią, bet ir pačią D.Grybauskaitę, kuri turėjo suktis, kaip išmano.
Prezidentė mėgino perimti iniciatyvą ir netgi kontratakuoti primindama Europos Komisijai, kad ji turėtų būti ne mažiau griežta Rusijos monstrui „Gazprom“, su kuriuo Lietuva bylinėjasi dėl dujų kainų.
Negana to, šalies vadovė pareiškė visiškai priešingą poziciją nei pernai dėl Briuselio siūlymo skaidyti „Lietuvos geležinkelius“. Pasak prezidentės, Lietuva to nedarys, nes skaidymas sukeltų grėsmę valstybei dėl Rusijos.
Galiausiai D.Grybauskaitė, atsižvelgdama į eurokomisarės priekaištus, vis dėlto papipirino ir dabartinius valdančiuosius.
„Deja, matome, kad ir ši Vyriausybė neskuba ieškoti sprendimų, bet jų reikės. Neigti, mėginti vengti, kaip darė ankstesnė Vyriausybė, mėginti meluoti viešai, kad viskas gerai, viskas daroma ir viskas bus gerai, – tokio būdo tikrai jau nebegalime naudoti.
Vien nusiųsti atsakymą kovo pabaigoje ir vėliau nebebendrauti su komisare, laukti atsakymo pasyviai, to negalima buvo sau leisti, dabar jau taisyti nebėra ko.
Dabar galime tik mėginti sumažinti potencialiai papildomą reputacinę ir finansinę žalą“, – LRT radijui kalbėjo D.Grybauskaitė.
Bet kas apskritai turėtų būti asmeniškai atsakingas dėl visos šios geležinkelio išardymo istorijos? Kokia pačios prezidentės atsakomybė?
Atsakymai į tokius klausimus tebekybo ore. Kaip visada, aišku viena – už nepamatuotus valdžios manevrus savo pinigais turės sumokėti mokesčių mokėtojai.
Negana to, tie pinigai gali būti daug didesni nei Europos Komisijos skirta bauda ir išlaidos už išardytų bėgių atstatymą. Pavyzdžiui, pretenzijas dėl negautų pajamų vis garsiau puolė reikšti Latvijos geležinkelių bendrovė ir netgi Rygos uostas.
Kad „braliukai“ linkę nesiterlioti su artimiausiais kaimynais, parodė ir šios savaitės anekdotinė situacija Briuselyje.
Atsiuntusi į Belgijos sostinės oro uostą mažesnį, nei planuota, lėktuvą, Latvijos nacionalinė oro bendrovė „Air Baltic“ paliko už borto trečiadienio vakare susiruošusią namo skristi Lietuvos politikų delegaciją su pačiu Seimo pirmininku V.Pranckiečiu priešakyje. Lietuviams teko priverstinai nakvoti Briuselyje, o parlamento vadovui keisti suplanuotą darbotvarkę.
Akibrokštas. Tik taip, švelniai tariant, galima pavadinti šį kaimynų poelgį.
Bet problema, matyt, yra ne tik ta, kad buvo pažemintas vienas iš trijų aukščiausių Lietuvos pareigūnų. Mūsų šalis, neturinti patogaus tiesioginio oro susisiekimo su svarbiausiomis Europos sostinėmis, lieka savotiškas užkampis.
Kita vertus, provincialiai atrodo ir tai, kai Lietuvos vadovai, neva taip taupydami, renkasi pigių oro bendrovių skrydžius. Todėl po nelinksmo V.Pranckiečio nuotykio vėl (gal jau kelioliktą kartą) prabilta apie būtinybę aukščiausiai šalies valdžiai turėti specialų orlaivį. Anot premjero S.Skvernelio, tokį lėktuvą svarbiems vizitams valstybė galėtų nuomotis.
Beje, tautai vis įdomiau, kas tokiu lėktuvu skraidytų po 2019 metų, kai bus išrinktas naujas Lietuvos prezidentas.
Iki rinkimų dar toli, tačiau galimų kandidatų – jau lyg obuolių derlingą rudenį. Vieni šmėkščioja skelbiamuose visuomenės apklausų reitinguose, o kiti buriami tiesiog iš kavos tirščių aiškiaregių salonuose.
Jau netgi prasidėjo spėlionės, kas gali talkinti vienam ar kitam kandidatui, vadovauti jo rinkimų štabui.
Antai viena versijų, kodėl postą paliko, regis, nepajudinama portalo delfi.lt vyriausioji redaktorė M.Garbačiauskaitė-Budrienė, kaip tik yra ta, kad ji rengiasi vadovauti vieno iš pretendentų į prezidento postą rinkimų kampanijai.
Žodžiu, kunkuliavimas (kartais – tikras, kartais – menamas) darosi vis intensyvesnis.
