Per savo karjerą dirbęs Kazachstane, Kirgizijoje ir Ukrainoje, o pastaruosius trejus metus praleidęs Vašingtone R.Standishas neseniai persikėlė į Suomiją.
Šis žurnalistas aktyviai domisi regiono politika ir Rusijos įtaka Baltijos šalyse.
– Kas jus atvedė į Lietuvą? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Standisho.
– Šiuo metu su jūsų šalimi susiję keletas visam regionui aktualių temų. Mes labai daug girdime apie Rusijos veiksmus Lietuvos, Latvijos ar Estijos atžvilgiu.
Mane labai domina tai, kaip mokomasi gyventi esant naujai realybei, kokios atsako propagandai programos pasitelkiamos ir kiek jos veikia.
Akivaizdu, kad propaganda nesiliaus, o veikiausiai tik intensyvės, tad mane domina jūsų patirtis. Kaip ir Latvijos bei Estijos, nes jos irgi ribojasi su Rusija.
Ši tema domina politikus ir Vakarų Europoje. Visur, pradedant Vokietija, Belgija ir baigiant kitomis šalis, ieškoma, kaip išspręsti problemą. Juk jau buvo tokių atvejų kaip Rusijos kišimasis į prezidento rinkimus JAV.
Lietuva yra pirmosiose su šia problema susiduriančių valstybių gretose. Tad jūsų pamokos, jūsų valdžios, žmonių veiksmai gali praversti ir kitoms šalims.
– Ar sutinkate su tuo, kad informacinio karo su Rusija tema iš trijų Baltijos šalių aktyviausiai kalba Lietuva?
– Šiuo metu Lietuva iš tiesų girdima geriausiai.
Žinoma, tai daug priklauso ir nuo valstybės vadovo. Ko gero, jei Estijos prezidentas vis dar būtų Toomas Hendrikas Ilvesas, ši šalis būtų girdimiausia.
Jūsų prezidentė nesidrovi garsiai pasakyti dalykus, kuriuos žmonės turi žinoti.
Tai anaiptol nereiškia, kad lietuviai linkę perdėti situaciją.
Aišku, kai kas vyksta ir Suomijoje, bet ši šalis turi kiek kitokias politines aktualijas ir naudojasi kitokiomis diplomatijos priemonėmis.
– Kalbant apie Lietuvos ir Suomijos situaciją informacinio karo kontekste, kokie, jūsų manymu, skirtumai išryškėja?
– Didžiausias skirtumas yra tai, kad Suomija niekada nebuvo Sovietų Sąjungos dalis. Šaltojo karo metu Suomijoje vyko savotiška „suomizacija“.
Helsinkis dažnai sulaukdavo kritikos, kad nepakankamai garsiai kalbėdavo dėl Maskvos veiksmų kaimyninėse valstybėse stabdymo.
Tačiau pačios Suomijos požiūris buvo toks: „Mums reikėjo daryti kai ką, kas mums nepatiko, bet mums pavyko išlaikyti nepriklausomybę.“
Šiandien gyvename kitokiame pasaulyje, kuriame nebėra Sovietų Sąjungos, bet kai kurie dalykai išliko. Karta, kuri augdama tai patyrė, to niekuomet nepamirš.
Per artimiausius 10–15 metų bus matyti ryškus kartų pokytis. Auga jauna, į NATO palankiai žvelgianti politikų karta.
Lietuva turi okupacijos ir pasipriešinimo jai istoriją, tai užkoduota jūsų politiniame DNR ir niekas to nepakeis.
– Sakėte, kad Suomija kiek kitaip kovoja su Rusijos propaganda nei Lietuva. Kaip?
– Sėkmingiausias Suomijos šioje srityje žengtas žingsnis – švietimo sistema ir ugdomas žiniasklaidos raštingumas.
Tai padeda išvengti įvairių manipuliacijų.
Būtina žinoti savo jautriausias vietas, kad niekas negalėtų tuo naudotis siekdami sau naudos.
– Lietuvoje buvo kilęs didelis nerimas dėl Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad“. Ar tai jaudino tik lietuvius, ar ir tarptautinę bendruomenę?
– „Zapad“ sukėlė įtampą visame regione. Juk ir NATO nusprendė tuo metu dislokuoti daugiau pajėgų. Nuo 2014-ųjų visos valstybės akylai stebi Rusijos karinių pajėgų judėjimą.
Žinoma, Suomijoje niekas nesitikėjo, kad rusų kariai galėtų pasirodyti prie jos sienų.
Bet jūsų nerimą iš tiesų galima suprasti. Lietuva yra unikali tuo, kad jai tenka gyventi šalia ne bet kokių kaimynų. O ir nesena istorija primena, kas gali nutikti.
Rusija mėgsta rengti įvairius vadinamuosius streso testus ir stebi, kaip į tai reaguoja visuomenė, kaip su tuo susidoroja žiniasklaida.
Kadaise vienas Suomijos politikas man yra pasakęs: „Galvokite apie Rusiją kaip apie viešbučio vagį, nes tai nėra bandymas brautis siekiant ką nors konkretaus pavogti, o nuolatinis vaikštinėjimas aplinkui, rankenų klebenimas ir tikrinimas – gal kurios nors durys bus pamirštos užrakinti ir gal ką nors pavyks nugvelbti.“
