Žurnalistės Živilės Kropaitės kalbintas V.Landsbergis prakalbo ne tik apie Sausio 13-osios įvykius, bet ir apie meilę muzikai bei poezijai.
„Vienas žurnalistas prieš daug metų rinko interviu. Jis manęs pokalbio pabaigoje paklausė: „Kas jūs buvote?“ Man labai natūraliai išėjo pasakyti: „Aš buvau Landsbergis“, – paklaustas apie tai, koks vardas, profesorius, šalies vadovas ar pan., jam artimiausias, atsakė V.Landsbergis.
Tiesa, jis sakė, kad būtent profesoriaus vardas yra tas, kuriuo norėtų, kad būtų vadinamas mažiausiai. Anot jo, geriau į jį kreiptis pavarde ar kaip kitaip, bet tik ne žodžiu „profesorius“, nes šis vardas jam jau yra tapęs tarsi pravardžiavimu.
Politika į gyvenimą atėjo natūraliai
Kalbėdamas apie tai, kaip iš ramios muziko karjeros pasuko į nerimo ir sąmyšio kupiną politiko kelią, V.Landsbergis kalbėjo, kad ramumo gyvenime nėra tiek, kiek atrodo, o žengimas į politiką nenutiko staiga.
„Tai nebuvo taip, kad aš sau, o gyvenimas sau ir staiga gyvenimas pasidaro neramus ir aš krapštau pakaušį, jungtis ar ne. Taip nebūna, tai žurnalistiniai pamąstymai. Gyvenimas pats keičiasi ir jeigu tu esi gyvas – esi gyvenimo dalis“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Prisiminė Sausio 13-ąją
Pokalbis su V.Landsbergiu nepraėjo ir be prisiminimų apie Sausio 13-osios įvykius. Jis prisiminė, kad iki lemtingųjų minučių buvo eita keletą dienų ir profesorius tarsi tai nujautė.
„Labai dažnai kalbant tenka paliesti šią temą. Kada prasidėjo sausio 13-oji? Kai išmušė dvylikta? Ar kai išvažiavo tankai? Mes žinojome apie tai, jau tris dienas ruošėmės, jau sausio 8-ąją žinojome. Aš kreipiausi į žmones, sakiau: „Ateikite, apginkite savo valdžią, nes turėsite svetimą.“ Taip ir tęsėsi viskas“, – prisiminė V.Landsbergis.
Jis kalbėjo, kad sausio 10-ąją buvo gautas tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo ultimatumas. Lietuvos valdžia atsisakė jį priimti ir sausio 11-ąją paruošė atsakomąjį raštą.
„Tada atsistatydino Kazimiera Prunskienė, reikėjo rasti skubiai premjerą. Priešas rankomis trynė, kad ta maža valstybė net Vyriausybės nebeturi. Tai reikėjo skubiai ieškoti kitos Vyriausybės, kito premjero“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Profesorius prisiminė, kad sausio 12-osios vakaras buvo itin ramus. Jis grįžo namo, o žmona Gražina pasiūlė jam išsimaudyti vonioje. Tačiau išsimaudyti jis nespėjo – vos įlipo į vonią, pasigirdo skambučiai, kad link Vilniaus pajudėjo tankai.
Prisimindamas šiuos įvykius V.Landsbergis sakė, kad jam gaila M.Gorbačiovo, nes šis gyvenąs savo susikurtame melo kalėjime.
„Man gaila to žmogaus. Jis įsivaręs kažkur, ar jam uždraudė, ar jis pats užsidraudė, bet jis įsivaręs į melo apie sausio žudynes Vilniuje kalėjimą. Mes visi žinome, kad tai, ką jis sako, yra netiesa“, – sakė V.Landsbergis.
Poezija nugula į „Facebook“
Eilėraščius rašantis profesorius neslėpė, kad jam jau stinga laiko parašyti visoms knygoms, kurias norėtų parašyti. Tačiau poeziją jis vis dar rašo, tačiau jie vietą randą ne knygose, o socialiniuose tinkluose.
„Vieną kartą pagalvojau, kad prirašiau visokių niekų, tai į kišenę, tai kitur. Bet yra viena tokia dėžė, kur gali viską sumesti, ir ta dėžė vadinasi „Facebook“. Sūnus patarė knygos neleisti, nes jie visi nugulė ten“, – pasako V.Landsbergis.
Tiesa, jis neslėpė, kad savo eilėraščių rinkiniui jau buvo ir pavadinimą sugalvojęs. Anot profesoriaus, jo poezijos knyga vadintųsi „Opera (kūriniai)“.
V.Landsbergis taip pat patikino, kad visus įrašus socialiniame tinkle rašo pats, be niekieno pagalbos. Jis taip pat nevengia ir komentarų paskaityti.
„Pats, ką sugalvoju, tą ir užrašau. Jeigu atsiverčiu komentarus, tai – vienas grožis. Kartais skaitau komentarus, įdomu, kas aplinkui dedasi“, – sakė politikas.
Muzikai – gražiausi žodžiai
Kalbėdamas apie muziką V.Landsbergis negailėjo gražiausių žodžių, bet pripažino, kad šiuo metu neturi pakankamai laiko, kad galėtų skambinti fortepijonu savo malonumui.
„Kai aplinkybės priverčia, tada šiek tiek skambinu, kad pataikyčiau ant klavišų kitą dieną. Reikia jausti klaviatūrą, atgaivinti ryšį su garsu. Tai yra tai, apie ką galėčiau labai ilgai kalbėti.
Muzika yra kulminacija, atspindys, išraiška be priemaišų, malda be žodžių. Pranešimas. Viskas, ką mes darome, yra pranešimai. Jei skambini pats sau, tai atskiro pobūdžio pranešimas.
Bet skambindamas tu irgi kreipiesi į žmones, tikiesi, kad jiems ką nors perdavei iš to, ką jauti, ir tame kūrinyje esi pastebėjęs, sugalvojęs. Tu daliniesi tuo kaip gėle, kažką sutinki ir tą gėlę duodi. Tai tos dienos gėlė “, – kalbėjo V.Landsbergis.
