Žinoma, galima sakyti, kad dabar valdžioje įsitaisę „valstiečiai“ irgi gali būti vadinami kairiąja partija, o šansai, kad dešinieji pakartos dviejų dešimtmečių senumo triumfą, – itin menki.
Taip pat galima prisiminti, kad 2000-aisiais pajėgas suvieniję socialdemokratai ir LDDP pradėjo savo triumfo žygį į viršūnes.
Bet kuriuo atveju dabartinę padėtį galima vertinti kaip apsisukusį istorijos ratą. 2000 m. LDDP veikėjai įsigijo Socialdemokratų partiją, jos iškabą, vardą ir nustūmė jos elitą į antrąjį ar net trečiąjį planą.
Dabar pastarasis, pasinaudojęs ir partijos jaunimu, su kaupu atsirevanšavo.
Tiesa, abiejose partijos karo pusėse yra ir buvusios LDDP, ir socialdemokratų atstovų, bet neabejotina, jog tą karą kurstė ir senoji priešprieša.
Kad ir kaip būtų, dabar įdomiausia – kokios kairiųjų perspektyvos.
Tamsios ūkanos gaubia atskalūnų dešimtuko horizontą. Kodėl tokie patyrę žaidėjai, užuot leidę G.Paluckui ištempti socialdemokratus į opoziciją, ten jį sumurdę ir vėl susigrąžinę vadžias, žūtbūtinai užsispyrė ir buvo priversti patys palikti partiją?
Sakoma, kad dėl dabar turimų postų, taip pat dėl to, kad jie negavo pirmųjų vietų partijos Europarlamento rinkimų sąraše, kurios pažadėtos V.Blinkevičiūtei ir R.Budbergytei.
Bet dabar tuose rinkimuose jie gali dalyvauti tik kokios nors kitos partijos sąraše. „Valstiečių“?
Pirmąsias vietas jie ten matys kaip savo ausis.
Apskritai atskilėliai savo manevro galimybes sumažino drastiškai, nes prisilipdę prie valdančiųjų tapo priklausomi nuo jų.
Kokios galimybės kairiųjų maištininkams pratęsti visavertį politinį gyvenimą?
Viena jų – atskelti kiek įmanoma didesnį partijos gabalą, nulipdyti iš jo „naujosios socialdemokratijos“ organizaciją ir dalyvauti rinkimuose. Galbūt net su premjero S.Skvernelio vėliava.
To gali ir neprireikti, jei G.Palucko vadovaujama partija smuks dar žemiau.
Bet tam prireiktų mažiausiai metų ar pusantrų, o gal net daugiau, be to, kokių nors beviltiškai pralaimėtų rinkimų.
O iki to laiko ir patys atskalūnai gali būti smarkiai susidėvėję, ir jų sugrįžimo tiltai galutinai sugriuvę.
Bet kuriuo atveju priešiškumas tarp buvusio elito ir dabartinės daugumos tik aštrės.
Dabar abi pusės aiškina apie kažkokį bendradarbiavimą dėl bendro socialdemokratinio reikalo, o tikrovėje matyti, kad bent jau atskilėliai dar neturi jokio noro baigti skyrybų tragikomedijos.
Vienas išstojusiųjų iš partijos – J.Bernatonis – vakar dėstė, jog nemato jokios būtinybės skirtis su vadovybės valiai paklususiais frakcijos bičiuliais, su kuriais esą išpažįsta tas pačias socialdemokratines vertybes.
Intrigos esmė – paprasta. G.Palucko šalininkai, negalėdami išmesti iš frakcijos aritmetinę daugumą joje dabar sudarančių iš partijos pasitraukusiųjų, turi išeiti patys ir sukurti naują frakciją patys tapdami savotiškais atskalūnais.
Negana to, auditorijos greičiausiai laukia dar vienas naujas sudegusio teatro dramos epizodas – ginčai, kuriai iš frakcijų priklauso vardas „socialdemokratai“.
Trumpai tariant, apsivaliusi Socialdemokratų partija atsidūrė tarp kūjo ir priekalo.
Iš vienos pusės – buvusių vedlių spaudimas, kritika, intrigos, į kurias, aišku, bus atsakoma ne mažiau aštriai, iš kitos – iššūkis susigrąžinti senus rinkėjus ir pritraukti naujų neturint nei valdžios tribūnų, nei naujų žmogiškųjų resursų.
Būtent pastarųjų deficitas – viena didžiausių kairiųjų problemų, kuri iš esmės yra šio užsitęsusio konflikto priežastis.
Partija atsikratė politinę formą, įtaką ir populiarumą prarandančių senųjų lyderių, tačiau naujų kol kas nesurado. Ir nežinia, kada suras.
Netgi G.Paluckas, sugebėjęs pasikinkyti partijoje po pralaimėtų rinkimų kilusią nepasitenkinimo bangą, ištempęs bendražygius į opoziciją ir atsikratęs senosios vadovybės, dar neįrodė, kad gali kur kas daugiau.
Juk sėkmingai pasinaudoti krize partijos viduje – maža, kad taptum tikru vėliavnešiu ir pripažintu nacionalinės politikos veidu. Be to, tokių autoritetingų žmonių partijoje turi būti ne vienas, o visa darni komanda.
Kol kas sunku pasakyti, kas iš naujų patrauklių figūrų gali tvirtai stovėti G.Palucko dešinėje ir kairėje.
Tie Seimo nariai, kurie pakluso partijos tarybai? Atsistatydinęs ūkio ministras M.Sinkevičius?
Socialdemokratų vadovas tikina, kad viskas dar priešakyje, o partijos kadrų aruodai – turtingi ir neišsemiami.
Ar tai ne vien viltingi žodžiai, bus galima įsitikinti.
Tačiau jau dabar galima spėti, kad lietuviškosios kairės laukia ilgi nežinomybės, o gal net krizės metai.
Ir nežinia, kada ši politinė jėga gali užimti viršūnes, kuriose dar neseniai buvo. Kaip ir neaišku, ar toji kairė tikrai bus socialdemokratinė.
