Vakar R.Malinauskas apgailestavo, kad jo asmeninis gyvenimas jau ne pirmąkart tampa viena iš viešų naujienų: iš pradžių užkliuvo tvora, o dabar – sodyba Latežerio kaime prie Druskininkų.
Kurorto merui pikčiausia, kad įgyvendinus teismo sprendimą, suteikiant visuomenei galimybę prieiti prie Ratnyčios upės 5 metrų atstumu, tektų nugriauti ne dalį namo, kaip reikalaujama, o jį visą.
Be to, teismas priėmė sprendimą visai neatsižvelgdamas į kintančias gamtos sąlygas: Ratnyčia prie sodybos priartėjo dėl to, kad jos tėkmė ardo krantus.
– Kauno apygardos teismas jus įpareigojo nugriauti gyvenamojo namo ir tvoros dalį, stoginę, lauko židinį. Tokių sprendimų šalyje ne vienas. Kuo išskirtinis jūsų atvejis? – paklausė R.Malinausko „Lietuvos rytas“.
– Būsiu pirmasis, kuris dėl erozijos padarinių įpareigotas nugriauti teisėtai paveldėtą ir atkurtą sodybą.
Kartu teismo sprendimas atveria milžiniškas teisinės sistemos spragas, nes bet kas, deklaruodamas, kad gina viešąjį interesą, gali teismuose užtampyti bet kurį, turintį namą prie bet kokio vandens telkinio, kurio vaga ar ribos nėra pastovios.
Būtent taip nutiko man. Ratnyčios upės vaga niekada nebuvo pastovi, ji kito visuomet, o tai, kad su krantų erozija susiduria ir kitos sodybos, geriausiai įrodo sutvirtinti upės krantai kitose sodybvietėse. Tačiau teismas net nenagrinėjo šių aplinkybių.
O tai įrodo ir sklypo kadastriniai matavimai. Iš pradžių jo plotas buvo 11 arų, o kai upė paplovė krantus, liko 10,83 aro. Neteikiau tam dėmesio, taip ir užregistravau, o dabar gailiuosi.
Kad upė graužia krantą, matyti ir iš nuotraukų. Kai buvo statomas namas, jis prie upės nebuvo per arti. Metams bėgant vyko kranto erozija, todėl Ratnyčia priartėjo prie sklypo.
Taip, dabar tarp namo ir upės nebėra penkių metrų. O po liūčių, kai upė patvino, liko gal koks pusmetris.
Dauguma Latežerio kaimo sodybų remiasi į upės krantą. Mano paveldėta sodyba stovi toje pačioje vietoje kaip ir ankstesnis pastatas, tai patvirtina visos ortofotonuotraukos ir visi privalomi statinio dokumentai. Kitu atveju jis net nebūtų įregistruotas.
Upė keičia vagą, tai pripažįsta ir gamtos specialistai, o aš šiandien tikrai nesuprantu, kaip tą priėjimą prie upės turiu užtikrinti savo sąskaita, kai Ratnyčios vaga nėra pastovi, nekalbant jau apie tai, kad turiu ardyti laikančiąsias statinio konstrukcijas.
Jas išardžius bus sunaikintas visas legalus statinys.
– Kokią dalį namo jus teismas įpareigojo nugriauti?
– Virtuvę tektų griauti per pusę, svetainę – metrą už laikančiosios sienos, reikėtų pjauti ir nendrėmis dengtą stogą.
Bet baisiausia, kad išardžius laikančiąsias konstrukcijas tektų nugriauti ir legalią statinio dalį. Tai mažas pasityčiojimas iš manęs – liepti įgyvendinti teismo sprendimą, kuris yra neįgyvendinamas.
Juk pastatas negali būti nugriautas per pusę, jis turi būti nugriautas visas – tai pripažino ir ekspertai. Kas man atlygins žalą?
Kartu tai signalas ir kitiems savininkams – kas buvo legalu, vieną dieną gali tapti neteisėta. Tokia pradedama formuoti teismų praktika.
– Bet prieš tai buvo į vandenį įbridusios tvoros istorija. Teismas įpareigojo ją nugriauti ir jūs tam taip pat prieštaraujate?
– Sodybą Latežerio kaime paveldėjau iš savo močiutės Zosės Miliauskienės. 99 metrų ilgio tvora pastatyta dar 1960 metais, ji yra vienas iš keturių Registrų centre įregistruotų sodybos objektų.
Tvoros Latežeryje nuo seno buvo tveriamos iki vandens, kad gyvuliai neišeitų į kaimyno kiemą ir turėtų kur atsigerti.
Taigi ir mano sodybos tvora visada juosė kiemą ir nėra nei naujai atsiradusi, nei įbridusi į upę.
Bet teismas pritaikė 1992 metų Vyriausybės nutarimą tvorai, statytai prieš 57 metus, o 2006–2008 metais rekonstruotai. Kaimiškosiose vietovėse tvorai rekonstruoti leidimų, derinimų ir pritarimų nereikia.
Tai kaip, gyvendami teisinėje valstybėje, mes taikome įstatymus atgaline data?
– Kai upė ėmė ardyti krantą, jį sutvirtinote akmenimis. Ar tai geriausias sprendimas? Juk eroziją mėginama stabdyti geotekstile.
– Geotekstilę vis tiek būtų tekę uždengti akmenimis, dėl kurių kilo didžiulis triukšmas. Smėliu ar žvyru tvirtinti krantą netikslinga – vanduo nuplautų.
Betono taip pat nepilsi į upę, todėl pasirinkome akmenis.
Kad upė linkusi eroduoti, nurodo ir Aleksandro Stulginskio universiteto specialistų išvados.
Specialistai išmatavo, kad kai kur upė išplatėja net iki 15–20 metrų, kai įprastinis jos vagos plotis yra 5–8 metrai.
Krantai sudaryti iš lengvo grunto, todėl kranto linija nėra pastovi, ji kinta dažniausiai po didesnių potvynių. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
Kaip ir į Aplinkos ministerijos raštą, kad Ratnyčioje, kaip ir visose Lietuvos ir užsienio šalių, kuriose klimato sąlygos panašios, upėse, vyksta krantų erozija.
Dėl tekančio vandens hidrodinaminių savybių upių vagos nuolat vingiuoja, jų posūkiuose pamažėle ardomi krantai, kitame krante kaupiasi sąnašos.
Tai natūralus procesas. Ratnyčios upė krantų erozijos požiūriu nėra išskirtinė. Pietų Lietuvos smėlynais tekančiose gretimose Ūlos, Grūdos, Skroblaus, Versekos, Derežnos upėse taip pat vyksta krantų ardymo procesai.
