Naujausias skambus, nors ir ganėtinai tipiškas epizodas – D.Šakalienės sprendimas iškeisti Seimo liberalus į socialdemokratus, prieš tai nusigręžus nuo „valstiečių“, kurių sąraše pateko į parlamentą.
Nauja frakcijos nare besidžiaugiantys socialdemokratai patys ką tik išgyveno kažką panašaus, kai L.Linkevičius tėškė partijos bilietą vos kilus grėsmei netekti ministro kėdės.
O ir patiems kairiesiems savo ateitį apskritai tenka planuoti be savo populiarių į Seimą išrinktų veikėjų.
Socialdemokratai – miglotų galimybių ir sunkių pasirinkimų kryžkelėje. Liberalus iš politinio žemėlapio nuosekliai trina teisėsauga.
Nieko gero apklausos nežada ir „valstiečiams“, kurių reitingai nuosekliai sminga.
Išoriškai ramu tik Tėvynės sąjungoje, kuri, globojama nematomos gerosios rankos, pakiliai laukia sugrįžimo į valdžią.
Panaši būsena šią partiją buvo ištikusi pernai rudenį, tikintis pergalės antrajame rinkimų ture.
Bet gyvenimas pasirodė esantis sudėtingesnis už politinių technologų nubraižytas schemas. Neatmestina, kad tas laukimas opozicijoje gali pavirsti chronišku neapibrėžtos trukmės režimu, kažkuo panašiu į Didžiosios Britanijos sosto įpėdinio būvį.
Mat tradicinėms partijoms darosi vis sunkiau įtikti rinkėjams, veržliai ieškantiems alternatyvų. Vienur jos per vargus atsilaiko, kitur jas nušluoja nauji populistiniai dariniai.
Antai Vokietijoje krikščionys demokratai per rinkimus rugsėjį pasirodė blogiausiai nuo pat 1949 m., o socialdemokratų rezultatai buvo dar liūdnesni. Tuo metu naujokė kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ yra trečia pagal dydį parlamente.
Šis procesas dar ryškesnis Čekijoje, iki šiol laikytoje viena stabiliausių demokratijų Europoje. Ten rinkimus praėjusį savaitgalį triuškinamai laimėjo populisto milijardieriaus A.Babišo „Nepatenkintų piliečių akcija“ (ANO).
Tipiška ir tai, kad Čekijos socialdemokratai gavo vos 7,3 proc. balsų, – blogiausias pasirodymas nuo 1993 metų.
Laimėtojų trejete – ir Piratų partija. Dar vienas antisisteminis tarptautinis darinys, siekiantis esminių permainų valdant valstybę.
Rinkimų laimėjusios ANO žinia visuomenei – ta pati ir jau ne sykį daug kur išmėginta: sulaužyti sustabarėjusią ydingą sistemą, pagerinti žmonių gyvenimą, pažaboti imigrantų srautus.
Šio žemės ūkio ir žiniasklaidos magnato triumfas buvo seniai prognozuojamas, tačiau pasekmes numatyti kur kas sunkiau.
Kai kurie Vakarų apžvalgininkai įsitikinę, kad A.Babišas pavojingu populizmu netrukus pralenks patį D.Trumpą ir įstums Čekiją į politinę suirutę.
Kaip šių politinių procesų fone atrodo Lietuva? Vis dėlto tenka pripažinti, kad mūsų padėtis – ne iš pačių blogiausių.
Nors populistai mūsų politikos teatre – nuolatiniai personažai, kartais epizodiškai gaunantys net pagrindinių vaidmenų, irimo procesai čia vyksta lėčiau nei kitose ES šalyse.
„Valstiečių“ pergalė rinkimuose – neabejotinai tos pačios dėlionės detalė. Tačiau šis politinis projektas ne toks radikalus nei tie, kurie dygsta Europoje, be to, vargu ar ilgalaikis.
Lietuva niekada nebuvo stiprių tradicinių partijų šalis. Kone prieš kiekvienus Seimo rinkimus sukurtas naujas darinys visuomet sugebėdavo pasiglemžti solidžią nusivylusių piliečių balsų dalį.
Valstybė, kurioje partijų veikloje dalyvauja vos keli procentai piliečių, o dauguma iš viso niekada neina balsuoti, politiniai eksperimentai mėgstami ir toleruojami.
Čekijos politikos piratai galėtų pasimokyti iš A.Valinsko, ketveriems metams atvedusio į Seimą margą būrį su valstybės valdymu nieko bendra neturinčių veikėjų.
Tačiau Lietuva, palyginti su kitų šalių patirtimi, šioje srityje turi vieną išskirtinį bruožą.
Tai – didėjanti teisėsaugos įtaka politiniams procesams, telkiant galią slaptų ar pusiau slaptų tarnybų rankose.
Valstybė, kurioje įstatymais uždrausta partijas remti juridiniams asmenims, teoriškai gali atrodyti skaidri ir principinga kovotoja su korupcija.
Tačiau iš tiesų tai reiškia, kad visų piliečių renkami ir juos valdantys politikai tampa vis labiau pažeidžiami, priklausomi, kontroliuojami statistai.
Kitas žingsnis keliaujant šia linkme gali būti toks: likusios kelios marionetinės „foninės“ partijos ir viena – valdančioji, kurios funkcija yra remti ir aptarnauti centrinę politinę figūrą.
Toliau – vis griežtesnės represinės priemonės, kuriomis tvarkomas socialinis, ekonominis ir politinis gyvenimas. Politinių terminų žodyne tai vadinama policine valstybe.
Kai kam iš dabartinių veikėjų tokia tvarka gal net visai patiktų, o čia pat už sienos – bent keli panašūs veikiantys modeliai.
Bet nejaugi iš totalitarinės imperijos reikėjo ištrūkti tik tam, kad po kelių dešimtmečių eksperimentų būtų sukurta maža tautinė jos kopija?
