Ta pati, kuri slapčiomis nuo visuomenės Palangoje nusprendė uždaryti palangiškių labiausiai naudojamą paštą gyvenamąjame daugiabučių namų kvartale, kuris kitaip vadinamas „Bam'u“.
Dėl to ir Bam'as, kad kadaise šis kvartalas buvo statomas užmiesčio laukuose už plento. Kaip Baikalo – Amūro magistrale (BAM) pavadinta geležinkelio linija, sovietmečiu nutiesta Sibiro užkampyje.
Kad ten, naująjame Palangos mikrorajone apgyvendintiems žmonėms būtų patogiau ir jiems nereiktų pėdinti iki prie bažnyčios esančio pašto, apie 1980 metus tuometiniame Virbališkės prekybos centre buvo įkurdintas paštas. Štai ir galvok, kad nori – ar nebus nepriklausomos Lietuvos paštas savo misijos šūkį nusirašęs nuo sovietinio pašto, kuris, akivaizdu, pasirūpino, kad žmogui būtų greičiau ir patogiau?
Dabar tie, kurie garsiai siekia taupyti klientų laiką ir pasižadėjo efektyviai teikti paslaugas, sumanė šį paštą uždaryti. Sumanė tyliai, nes ten dirbančioms dviems darbuotojoms praėjusią savaitę įteikdami įspėjimus apie nutraukiamą darbo sutartį prigrasė niekam nesakyti. Tačiau „Lietuvos paštas“, matyt, nežino, kad Palangoje tyliai niekada niekas nesidarė.
Kai valstybei priklausančios bendrovės užmačios tapo žinomos, „Lietuvos pašto“ vadovai pradėjo sukti galvą, kaip tokį sprendimą pateisinti. Ir sumąstė – šis paštas esąs nuostolingas.
„Palangos 1-ajame pašte žmonių, besinaudojančių teikiamomis pašto paslaugomis kasmet ženkliai mažėja. Vien per pastaruosius dvejus metus klientų srautas sumažėjęs daugiau nei 35 proc., o teikiamų pašto paslaugų apimtys susitraukusios beveik ketvirtadaliu“, – „Lietuvos pašto“ spaudos atstovo atsakyme cituojama įmonės Tinklo direktorė Inga Dundulienė.
„Lietuvos pašto“ Klaipėdos regiono vadovė Vida Pikčiūnienė užsimojo dar toliau – girdi, įmokos šiame pašte sumažėjusios net 94 proc. Išeitų, kad pavyzdžiui, 10 tūkst. eurų visai neseniai siekusios pašto pajamos dabar yra sumenkusios iki varganų 600 eurų?
Tačiau į šį paštą ateinantys palangiškiai mato ką kitką: beveik nuolat išsirikiavusi klientų eilė, kurios nespėja ištirpdyti ir abi darbuotojos. Atrodytų, trečią žmogų reiktų įdarbinti, o ne apie nuostolius kalbėti.
Viešai sekamą pasaką apie tariamus nuostolius neigia pačios darbuotojos. Jų duomenimis, kas mėnesį palangiškiai pašte sumoka apie 2 tūkst. įvairiausių mokesčių, atneša apie 700 siuntų, o dar apie 3 tūkst. paprastųjų ir registruotų siuntų ateina pasiimti.
Skaičiuok kaip nori, kiekvieną mėnesį šio pašto durys varstomos po 5 tūkstančius kartų. Kiekvienas mokesčio pervedimas paštui duoda 29 centus – jau beveik 600 eurų. Atnešdami 700 siuntų palangiškiai už jas paštui vidutiniškai palieka po 3 eurus. Dar apie 2 tūkst. eurų.
Vadinasi, vien iš šių klientų paštas kas mėnesį uždirba per 2,5 tūkst. eurų. Jau nekalbant apie tris tūkstančius kiekvieną mėnesį šiame kvartale gyvenantiems palangiškiams į uždaryti ketinamą paštą atvežamų siuntų. Jei žmonės jas ir pasiima nemokamai, už atsiuntimą į Palangą juk „Lietuvos paštui“ už jas taip pat kažkiek nubyra.
O kokios kokios šio pašto išlaidos? Dviejų darbuotojų menki atlyginimai neatskaičius mokesčių siekia 860 eurų. Tebūnie, su mokesčiais šios dvi darbo vietos „Lietuvos paštui“ kas mėnesį kainuoja 1200 eurų. Dar vidutiniškai po 200 eurų per mėnesį primeskime patalpų išlaikymui – apšvietimui ir šildymui elektra, nes ten nėra centrinio šildymo.
Negauname nė pusantro tūkstančio eurų išlaidų, kai pajamų galima priskaičiuoti dukart daugiau. Tai iš kur tas nuostolis?
Klaipėdos regiono vadovė V.Pikčiūnienė pašto uždarymą teisina prasta patalpų būkle, kuri, suprask, klientų akyse menkina „Lietuvos pašto“ įvaizdį. Ten ateinantiems palangiškiams pašto įvaizdį kuria net jei ir marmuru išklotos sienos ir grindys, o darbuotojai ir jų teikiamų paslaugų kokybė. Pagaliau, kas iki šiol trukdė šį paštą paremontuoti? Kad ir už tuos pinigus, kuriuos „Lietuvos paštas“ gauna dalį čia esančių patalpų nuomodamas nedidelei siuvyklai.
Rūpestį klientais ir jų aptarnavimo kokybę viešai deklaruojanti valstybei priklausanti bendrovė mato tik pelną, bet ne tos pačios valstybės pilietį. Juk dar prieš pusę tūkstančio metų pirmoji pasaulyje pašto tarnyba Anglijoje buvo įkurta ne pelnui gauti, o laišką adresatui nuvežti.
Nuo pat savo įsikūrimo 1918 metų lapkritį visą laiką Lietuvos paštas šalyje artėjo prie žmonių: plėtėsi jų tinklas, pašto skyriai atsirasdavo net didesniuose kaimuose. Greičiausiai, ne apie pelną tuomet buvo galvojama, o apie būtiną ir žmonėms privalomą teikti paslaugą.
Kodėl dabar dangstomasi procentais, susikurtais normatyvais ir paštas Lietuvoje tolsta nuo gyventojų? Vien tik pelno troškimas kai kam aptemdė akis? Uždaryto pašto patalpas parduosime, darbuotojas išvarysime, o gyventojai niekur nedings – kam reiks su savo siunta atsivilks ir už 3 kilometrų. Senyviems ir sunkiai paeinantiems žmonėms tam lazdos ir sugalvotos.
Ar tokia tikroji „Lietuvos pašto“ misija?
