pramogų pasaulio atstovų reakcija į dabartinius įvykius Ukrainoje, palyginti su 2014-aisiais, – kaip diena ir naktis.
Maidano revoliucijos dienomis Lietuvos elitas ne tik mintimis, bet nemaža dalis ir fiziškai tiesiog gyveno išgarsėjusioje Kijevo aikštėje. Tiesioginiai radijo ir televizijos reportažai fiksavo kiekvieną ryškesnį protestuotoją, vėliavų jūra nostalgiškai priminė senus mitingus Lietuvoje.
Jeigu tada kas nors būtų atidaręs maršrutinių taksi liniją Lukiškių aikštė-Maidanas, būtų tapęs milijonieriumi. Pirmose revoliucinio transporto eilėse būtų sėdėję kas nors iš „darbiečių“ Seimo vadovybės, o susinervinusi opozicija, kad ne ji pirma, išvažiuojančius palydėtų daug žadančiu posakiu: „Na, palauk.“
Iš tiesų netrukus būrys entuziastų, tarp jų ir žinomų politikų, užėmė naujos Ukrainos valdžios, beje, ir M.Saakašvilio, patarėjų vietas. Trumpai drūtai – apie Ukrainą kalbėjo visi, daug ir beveik niekas neabejojo, kad pasaulio žemėlapyje „vakarai“ pasislinko į „rytus“.
Galbūt tai kada nors ir įvyks, bet po trejų metų tenka kalbėti anaiptol ne apie pasirengimą pergalės paradui, o komentuoti protu nesuvokiamus procesus. Gal dėl to Lietuvoje visiška tyla, nes juk taip neseniai, regis, buvo viskas aišku. O gal jau ir bijant su savo prognozėmis tapti juokingam nepraleidžiama progos patylėti?
Bet kuriuo atveju situacija keista: jau daugiau nei savaitę M.Saakašvilis prieš dabartinę Ukrainos valdžią rengia trečiąjį Maidaną, o Lietuvos informacinėje erdvėje staiga nutilo beveik visi Ukrainos žinovai ir ekspertai. Sutrikę laukia, kuo pasibaigs P.Porošenkos ir M.Saakašvilio konfliktas?
Užtat iš peties kalami komentarai Rusijos informacinėje kalvėje. Iš pradžių dar buvo stengiamasi nedemonstruoti džiaugsmo netikėtu laimikiu – M.Saakašvilio isterija prieš Ukrainos valdžios šulus. Dabar džiaugsmas liejasi laisvai.
Atvirai sakant, o ko Maskvai nedžiūgauti? Visi variantai jai geri ir naudingi. Įtaigiai kalbantis ir neretai įžvalgiai savo mintis dėstantis rusų politologas S.Michejevas taip dėstė M.Saakašvilio fenomeno naudą Rusijai: „Jeigu Kijevas perduos jį Gruzijai, mums (Rusijai) gerai, jeigu neperduos – irgi gerai.“
Nesvarbu, kad M.Saakašvilio akcija panaši į cirką. Nors ir negausu palaikytojų, vis tiek susirinkusius reikia prižiūrėti, saugotis provokacijų ir laukti kitokių netikėtumų, kurie tokiose situacijose dygsta kaip grybai po lietaus.
M.Saakašvilis ne toks, kad susitaikytų su pralaimėjimu. Nei Gruzijoje, nei Ukrainoje. Net ir tuo atveju (šiais laikais viskas įmanoma), jeigu M.Saakašvilis su P.Porošenka pradėtų glėbesčiuotis ir paskelbtų „karą“ Rusijai, sukeltų juoką Europoje. Kas ryšis investuoti į tokį teatrą?
Rusijoje skleidžiama nuomonė, kad M.Saakašvilis yra JAV projektas prispausti P.Porošenką. Būtų lengva tokį samprotavimą išmesti į šiukšlių dėžę, jeigu ne vienas „bet“. Ar žinome, kas šiuo metu vyksta Ukrainos valdžios olimpe? Garantuoju, kad didelė Lietuvos dalis, taip pat ir aš, apie Kijevo vidaus kovas žino tik iš nuogirdų.
Daugiau žinantieji tyli. Nenori pakenkti savo karjerai, darbui. Galima atsikirsti, kad tai Ukrainos vidaus reikalas, o mums, ją palaikantiems, turėtų rūpėti geopolitinis, strateginis procesas. Iš dalies taip. Tačiau tai, kas vyksta Ukrainoje, gali turėti reikšmės ir bendrai ES nuomonei apie šią valstybę formuoti.
Visai neseniai Ukrainos parlamentas priėmė naują kalbos įstatymą. Lietuvos žiniasklaidoje jis iš viso nebuvo komentuojamas ir tik probėgšmais paminėtas. Tuo metu Rumunija ir Vengrija įstatymą supeikė. Įstatymas pateko ir į europines parlamentines svarstybas ir nežinia, ar nebus pareikalauta jį rimtai koreguoti.
Juk niekam ne paslaptis, kad būtent „Maidano valdžios“ neapgalvotas įstatymo projektas tapo vienu iš pretekstų Rusijai aneksuoti Krymą. O Ukrainos „Dešinysis sektorius“? Kas jis? Ką reiškia paminklas S.Petliūrai? S.Banderos įamžinimas?
Bandydamas suvokti įvykių prasmę remdamasis lietuviška informacija labai greitai gali tapti Sokratu, sakiusiu: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Kur sužinoti daugiau apie tai, kas atrodo nevienareikšmiška ir net pavojinga? Ne vien Ukrainai.
Patariama: ženk į internetą ir rauskis. Bet ne visi gali ir dar mažiau nori tam skirti laisvo laiko. Žmonės dažniausiai renkasi lengviausią kelią – pasitelkia tą informacijos šaltinį, kuris šiuo metu skiria Ukrainos temai daugiausia dėmesio ir atitinka kalbos mokėjimą.
Tokios dabar yra Rusijos propagandinės televizijos ir radijo laidos, kuriose yra net labai arši nuomonių priešprieša (pagal posakį – muštynes užsakėte?) ir kartu norimas, „teisingą“ valstybės politiką patvirtinantis rezultatas.
Lietuvoje diskusijos vyksta tik buitinėmis temomis, o didžiosios politikos klausimais situacija blogesnė nei brežneviniais laikais. Jeigu įtikinamai būtų paaiškinami karštieji įvykiai, sociologams nereikėtų tyrinėti, kodėl nemaža dalis Lietuvos žmonių neatsiplėšia nuo reguliariai uždraudžiamų vienos valstybės televizijos kanalų.
Kodėl Lietuvos gyventojai nebemėgsta partijų? Todėl, kad, pasibaigus Sąjūdžiui, politikai nustojo kalbėtis su žmonėmis visais klausimais, klaidingai manydami, jog rinkėjams įdomios tik buitinės problemos.
Patiko V.Landsbergio, kuris mano akivaizdoje gausiam kaimo gyventojų būriui yra aiškinęs apie tuometės pasaulio politikos subtilybes, nuomonė LRT laidoje „Dėmesio centre“ apie būsimus kandidatus į Lietuvos prezidentus – esą jie bus atsargūs, kalbės bendrybėmis ir apie tai, ką visi seniai žino. Vienžu, B.Genzelio pasakymu, bus nuobodu.
