70-metis J.Pilotta – dažnas svečias Vilniuje.
Šį mėnesį jis Mykolo Romerio universitete (MRU) skaitė paskaitas apie Konfucijų ir demokratijos procesus Azijoje.
Mokslininkas, 18 knygų bendraautoris yra baigęs Komunikacijos doktorantūros studijas Ohajo universitete. Antrą daktaro laipsnį jis įgijo Toronto (Kanada) universitete sociologijos srityje.
– Vilnių jau neblogai pažįstate. Kur dažniausiai leidžiate laiką? – pasiteiravo „Sostinė“ profesoriaus.
– Vilnius – labai žalias, čia daug parkų, žaliųjų zonų. Man patinka pasivaikščioti centre ir prie upės. Labai jaukios Senamiesčio gatvelės, smagu čia vaikščioti.
Vilniuje jau yra išskirtinių vietų, kur galima pasimėgauti maistu. Vienas geriausių indiškų patiekalų restoranų, kuriame teko lankytis, yra būtent Vilniuje – „Sue’s Indian Raja“ prie Arkikatedros. Taip pat yra puikių restoranų ir kavinių, ruošiančių lietuviškus patiekalus.
Dažnai apsilankydavau „Auloje“ Pilies gatvėje, kur mes su filosofu profesoriumi Algiu Mickūnu iš Ohajo universiteto anksčiau susitikdavome su studentais.
Su išeivijos lietuviu A.Mickūnu jau daugiau nei 30 metų palaikau ryšius. Ir šį mėnesį jis lankėsi Vilniuje.
– Tik susipažinęs su lietuvių kilmės A.Mickūnu pradėjote važinėti į Lietuvą?
– Taip. Bet dabar taip susiklostė reikalai, kad pamėgau ir lietuvius, ir čia studijuojančius studentus. Jie čia gerbia profesorius.
Tik gaila, kad studentams Lietuvoje ne visuomet sudaromos galimybės įsidarbinti baigus mokslus ir gauti gerą atlyginimą.
Kartais atrodo, kad studentai Lietuvoje pasyvūs, bet tai suprantama.
Amerikoje studentai įsitikinę, kad turi teisę studijuoti, baigti mokslus universitete. Čia studentai taip nemano.
Tačiau mano taip: aš susimokėjau už studijas, todėl man priklauso diplomas. Aš sakau: jūs dabar turite teisę ne gauti diplomą, o įdarbinti savo protą, kad ko nors išmoktumėte, galėtumėte susikurti ateitį.
– Lietuvoje planuojamos universitetų jungtuvės. Ar tai turės teigiamos įtakos Lietuvos švietimo sistemai?
– Mano universitetas Ohajuje sujungė Komunikacijos departamentą su Žurnalistikos mokykla. Tai tapo bendra Žurnalistikos komunikacijos mokykla, bet dabar pavadinimas pakeistas ir vadinasi tik Komunikacijos mokykla.
Kai paklausiau dekano, koks buvo tikslas sujungti Žurnalistikos mokyklą ir Komunikacijos departamentą, man atsakė, jog jis manė, kad tai puiki idėja.
Universiteto vadovybė manė, kad bus sinergija. Bet kieno tai sinergija? Komunikacijos ar žurnalistikos? O aš paklausiau, kas bus, jeigu jungtuvės nepavyks. Koks tolesnis planas?
Dekanas atsakė, kad apie tai nepagalvojo – jis manė, kad viskas pasiseks. Laukto rezultato nebuvo. Neužtenka tik pakeisti pavadinimą.
Visos jungtuvės švietimo srityje panašios. O dauguma jungtuvių nesėkmingos, net verslo pasaulyje. Kodėl? Nes aukštajame moksle per daug politikavimo, gal net daugiau negu pačioje politikoje.
Kaip sakė geras mano draugas, politikoje, kai tave sumuša, žinai, kad kraujuoji. O akademiniame pasaulyje, kai suvoki, kad kraujuoji, jau per vėlu gydyti.
Viskas sukasi apie statusą ir hierarchiją. Dažniausiai per tokias derybas stengiamasi parodyti savo pranašumą, nuvertinti kitus.
O jeigu tai tikra sąjunga, iš tikrųjų susijungimas, turi būti abipusė pagarba ir lygybė.
– Kaip vertinate švietimo srities padėtį Lietuvoje?
– Jeigu kalbame apie aukštąjį mokslą ir gimnazijas, manau, kad Lietuva turi pergalvoti ir įvertinti savo mokslo sistemą, apsvarstyti, kokia jos misija.
Reikia galvoti, kaip plėtoti klasikinius mokslo dalykus kartu su technologijomis.
Aš nesiūlau, kad pasaulis taptų taikomuoju mokslu. Klasikinis išsilavinimas išmoko žmogų galvoti ir kritiškai mąstyti. Techninė orientacija padeda suprasti, kokios yra technikos galimybės, kaip jomis pasikliauti ir kaip būti kūrybingam.
Kai kurių studentų ateitis – užsienyje, nes jie įsidarbins už Lietuvos ribų. Toks keliavimas pasės sėklą, kuri padės kurti ir sukurti tarptautinį verslą čia, Lietuvoje.
Tikslas – ne išsiųsti žmones į užsienį, bet leisti jiems grįžti.
Grįžtančiųjų patirtis gali būti įvairiapusė – ir trumpi mokymai, ir darbas ten. Žmonės sukuria ekonominį kapitalą.
Lietuva gali tapti labai novatoriška vieta, jei bus suderinta tarptautinė patirtis ir kūrybiškumas.
Svarbu kalbėti. Bet jei tik kalbi ir nesikalbi su kitais, tai – blogai. Tai yra laiko švaistymas.
– Jūs dažnas svečias ir Kinijoje. Kokios patirties ten pasisemiate?
– Kinijoje esu viešėjęs apie 40 kartų. Esu labai gerai susipažinęs su Kinija.
Mane domina Konfucijus ir demokratija.
Konfucijus yra sakęs, kad gerai valdžiai reikia valdytojų, kurie sugebėtų tiksliai įvardyti daiktus ir vardus.
Tai reiškia, kad turi aiškiai pasakyti, kas yra kas. Jeigu sumesi du universitetus į krūvą ir vadinsi tai jungtuvėmis, iš tikrųjų tai bus priverstinė santuoka – netikslus veiksmo įvardijimas.
Jeigu tai jungtuvės, turi būti abipusė pagarba ir lygiavertis dialogas.
