Jo teigimu, R.Vanagaitės viešas nuomonės išsakymas ir sukelta diskusija tiesiog įrodė, kad visuomenė Adolfą Ramanauską-Vanagą laiko didvyriu ir su juo susitapatina.
Chuliganiškas elgesys
Istorikas A.Nikžentaitis, vertindamas R.Vanagaitės kalbas, teigė, kad rašytoja neapskaičiavo savo galimybių. Anot jo, net ir turint aiškių įrodymų pulti ant visuomenei svarbių, tapatybės dalimi tapusių istorinių asmenybių visada yra rizikinga.
„Tai yra tiesiog neatsakingumas ir chuliganiškas elgesys, kitaip šito dalyko net ir nepavadinsi. Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra partizaninio karo simbolis. Ir tai yra labai stipri, ypač jaunosios kartos, tapatybės dalis.
Dėl to, jei norima tokius simbolius kritikuoti, reikia turėti labai didelį bagažą. Ir, kaip rodo kitų šalių patirtis, net ir turint labai puikų pasirengimą ir akivaizdžių faktų visuomenė tokią argumentaciją tiesiog atmeta ir lieka prie savo įsitikinimų. Čia buvo savo galimybių ir jėgų neapskaičiavimas“, – portalui lrytas.lt sakė A.Nikžentaitis.
Rašytoja atliko testą
Istorikas taip pat tikino, kad rašytoja R.Vanagaitė, pati to nenorėdama, patikrino tautos nuomonę apie partizanų vadą.
„Šių dienų Lietuvos visuomenėje Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra mūsų tautos didvyris. Jeigu jis toks yra, tai logiška tikėtis, kad tauta jį gins. Šiuo atveju R.Vanagaitė padarė testą, ar iš tikrųjų A.Ramanauskas-Vanagas yra tam tikra tapatybės dalis. Ir ji gavo labai akivaizdų atsakymą“, – susidariusią situaciją komentavo istorikas.
Jo teigimu, partizanų vadas visuomenėje jau yra didesnio pasakojimo dalis, kurio centre stovi kovos už laisvę. Ir į kritiką reaguojama remiantis ne racionaliais argumentais, o tik emocijomis.
„Ir jeigu žmogus nuoširdžiai tiki, kad kas nors tikrai yra nusipelnęs pagarbos, racionalūs argumentai negali pakeisti to žmogaus nuomonės, nes jis faktų nenori žinoti. Jis tiesiog tiki“, – sakė istorikas.
Būtų nukryžiavę ir už kritiką Vytautui?
Istorikas, paklaustas, ar tauta būtų taip pat priešiškai sureagavusi į sugriautą Vytauto Didžiojo naratyvą, turėjo aiškų atsakymą.
„Manau, kad tikrai ne. Pavyzdžiui, tarpukariu labai svarbus buvo Margirio mitas. Amžiaus pradžioje lietuviai vos ne panašiai sureagavo į Pilėnų istoriją kaip šiuo metu buvo sureaguota į R.Vanagaitės istoriją.
Mano galva, Vytauto mito sugriovimas būtų daug stipresnis negu Pilėnų. Žinoma, būtų nepasitenkinimo, bet tikrai ne toks visuotinis ir ne tokio didelio masto, kaip vyksta dabar“, – savo požiūrį dėstė pašnekovas.
Neišspręstas žydų klausimas
Reaguodami į vis aktyvėjančias diskusijas keli Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai Seimui įteikė nutarimą, kuriuo norima 2019 metus paskelbti Lietuvos žydų metais. Istorikas tokią iniciatyvą sveikina ir sako, kad tai galėtų tapti dar vienu svarbiu dialogu visuomenėje atveriant dar opesnes politinės atminties žaizdas.
„Jeigu iš tikrųjų Seimas palaimins šią konservatorių iniciatyvą, tai bus dar viena proga diskutuoti apie mums visiems nemalonų ir skaudų praeities momentą. Ir reikia kalbėti apie tai prisiimant tas kaltes už lietuvių žemėje lietuvių rankomis padarytus nusikaltimus.
Nes kitaip būtų nelogiška. Jei jaunimas identifikuojasi su Adolfu Ramanausku-Vanagu, tai būtų visiškai blogai ir nesuprantama, jei lietuviai nesietų savęs su žudynėmis ir tais mūsų tautiečiais, kurie tuos nusikaltimus ir padarė“, – sakė A.Nikžentaitis.
Sukėlė audrą
Diskusijos Holokausto tema viešojoje erdvėje suintensyvėjo rašytojai, viešųjų ryšių specialistei Rūtai Vanagaitei esą remiantis KGB dokumentais pareiškus, kad vienas iš partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“. Jos partneris Efraimas Zuroffas, prisistatantis nacių medžiotoju, savo ruožtu teigė, kad partizanų vadas galėjo būti susijęs su Holokaustu.
Konservatorių teigimu, šis skandalas apnuogino esminės lietuvių istorijos pilkąsias zonas, apie kurias kalbėti dar nenorima. „Per šių dienų skandalą dėl Lietuvos partizanų pamatėme, kad ši tema yra opi ir yra daug erdvės, kur neskrupulingi žmonės gali ciniškai darytis pigų populiarumą. Man atrodo, kad vienintelis kelias iš tos situacijos – atvira, labai principinga, labai nuodugni diskusija, kad nebeliktų nutylėtų, po kilimu pakištų neparankių klausimų“, – BNS sakė M. Adomėnas.
Nutarimo projekte dėl Lietuvos žydų metų paskelbimo pažymima, kad Lietuvoje būtina įtvirtinti nedviprasmišką visuomenės ir valstybės santykį su Holokausto tragedija, kartu akcentuojama, kad Lietuvos žydų bendruomenė Lietuvai suteikė daug iškilių asmenybių, o Lietuvos žydai yra „neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų“.
