Nuo šių metų sausio pirmos dienos Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra gavęs 139 pranešimus apie Vilniaus apskrityje rastus sprogmenis.
Apie 15–20 proc. tokių pranešimų yra apie rastus šaunamuosius ginklus ir šovinius, o visi kiti – apie karo laikų aviacines bombas, minas, minosvaidžių ar artilerijos pabūklų sviedinius, granatas.
Tiesa, tokių pranešimų nepasitvirtino tik keletas – visi kiti buvo teisingi, tačiau neaišku, kokia rastų sprogmenų dalis kėlė realų sprogimo pavojų,
Tuo pačiu laikotarpiu pernai Vilniaus pareigūnai buvo sulaukę 125 pranešimų apie rastus sprogmenis. Anot jų, beveik visi sprogmenys randami atliekant remonto, statybos, žemės kasimo darbus.
Pavojingi radiniai – kasdienybė
„Tai kasdienybė“, – išgirdęs pokalbio temą tarstelėjo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) Karo mokslų instituto Karo istorijos centro viršininkas mjr. Gintautas Jakštys, o klausimas, kuriuose sostinės rajonuose ar senamiesčio dalyse yra didžiausia tikimybė aptikti tokių pavojingų radinių, privertė pašnekovą nusišypsoti: „Jeigu mes žinotume, tai padarytume didelę talką, viską iškastume ir viskas būtų išvalyta“, – teigė jis.
G.Jakštys pabrėžė, kad per Lietuvą XX amžiuje persirito du karai: „Į vieną pusę nuėjo – grįžo, darkart nuėjo ir vėl grįžo. Skaičiuokite, kaip norite, – kitaip nebus. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vilnius buvo atiduotas be mūšio, mūšiai vyko kiek tolėliau. Nepriklausomybės kovų metu Vilnius taip pat nebuvo niekaip apšaudomas ar apmėtomas bombomis, tad iš šito laikotarpio tokių pavojingų radinių faktiškai neturime.“
Anot pašnekovo, kur kas daugiau savo pėdsakų paliko Antrasis pasaulinis karas. „Jo metu buvo naudotas itin didelis sprogmenų kiekis, Vilnius paskelbtas vokiečių „įtvirtinta vietove“, o 1944 metais Raudonoji armija jį šturmavo. Buvo naudojamas visas spektras tuo laikotarpiu turėtų priemonių: aviacinės bombos, artilerija, tankų sviediniai. Turime suprasti, kad vykstant karui krito karo pramonės, ypač Sovietų Sąjungos, gaminių kokybė. Juk moterys ir vaikai fabrikuose dirbo iki išsekimo... Buvo daugybė gamybos broko ir todėl liko daug nesprogusių bombų. Patirtis parodė, kad lėktuvams leidžiantis su bombomis jos gali detonuoti, tad aviacines bombas, net ir neturint konkrečių taikinių, buvo stengiamasi kur nors numesti. Šios bombos niekur nedingo ir liko mūsų žemėje.“
Radybos intensyvėja
G.Jakštys priminė, kad besiginančioji pusė, vokiečių kariuomenė, aplink Vilnių buvo išdėsčiusi priešlėktuvinės gynybos pabūklus, tad šių sprogmenų taip pat randama. „Vokietijos kariuomenei teko skubiai trauktis, tad vietose, kur buvo priešlėktuvinių pabūklų stacionariosios pozicijos, nuolat randama įdomių radinių. Mane stebina tik tai, kad nerandame daugybės minų. Minų laukai po karo buvo aktyviai tvarkomi, tad gal jos buvo sunaikintos arba vokiečiams jos buvo reikalingos, tad susirinko ir išsivežė, gal ruošėsi gynybinėms operacijoms.“
Didelį pavojingų radinių skaičių sostinėje lėmė ir tai, kad čia stovėta ir Raudonosios armijos dalinių. „Jie ypač pasižymėjo savo netvarkingumu ir dažnai sprogmenis tiesiog pamesdavo, užkasdavo. Kareiviams būdavo sunku nešti minosvaidžius, tad turime visą rinkinį šių ginklų ir sprogmenų – tiek sprogusių, tiek nesprogusių, tiek paliktų, tiek užkastų, kurie guli šioje žemėje ir laukia savo laiko“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad žvilgterėjus į Lietuvos žemėlapį galima pažymėti daugybę teritorijų, kur išminuotojai turi darbo ne dešimtmečiui ir net ne keliems.“
Istorikas priminė, kad lygiai tokį pat darbą atlieka ir karinio jūrų laivyno išminuotojų laivai: jie skenuoja mūsų akvatorijos dugną ir ten atranda tūkstančius nesprogusių minų, torpedų ir daugybę kitų dalykų. „Antrasis pasaulinis karas mūsų žemėje paliko daugybę sprogmenų ir jų nuolat rasime. Kuo intensyviau vyks statybos, tuo radinių. Kai kalbame apie miesto centrą, reikia pripažinti, kad jame situacija yra saugesnė. Juk ten visuomet buvo gana tvirtas gruntas ir jei jau kas nors sprogdavo, tai sprogdavo... Dabar Vilnius plečiasi iki tų ribų, kur anuomet buvo priemiesčiai ir kaip tik juose buvo rengiamasi miestų gynybai, tad ir radybos suintensyvėjo“, – kalbėjo pašnekovas.
G.Jakštys priminė atvejį, kai Aleksote buvo rasta 250 kilogramų nesprogusi aviacinė bomba. „Tuo metu kalbėjausi su išminuotojais ir jie sakė, kad jei ta bomba būtų sprogusi, tai būtų griuvę ne vienas ir ne du aplinkiniai namai“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad pokario metais tragedijomis pasibaigdavę jaunuolių eksperimentai su sprogmenimis buvo nieko nestebinanti kasdienybė.
Minas naudojo ūkyje
Stebuklu galima vadinti istoriją, nutikusią viename Lietuvos kaime. „Kartą teko dalyvauti mokymuose. Kaime pas vieną močiutę užsukome paprašyti vandens ir nustebome prie šulinio pamatę 60 milimetrų minosvaidžio miną. Paklausėme: „Močiute, kas čia?"
Ir mums atsakė: „Čia, vaikeli, kuolams kalti. Man taip patogu įkalti kuolus, kai karvę rišu lauke.“ Iškvietėme specialistus, jie išvežė sprogmenis, o močiutė atsisveikindama pasakė: „Oi, durna aš boba, ir reikėjo gi man jums rodyti – tokį gerą daiktą išvežate, aš keturias tokias jau sukaliau. Paaiškėjo, kad moteris keturias minas su sprogdikliais sukalė ganyklose kaldama kuolus“, – pasakojo pašnekovas.
G.Jakštys džiaugėsi, kad vis rečiau atsiranda norinčių eksperimentuoti ir pjaustyti rastus sprogmenis ar bandyti juos mesti į degantį laužą. „Įsivaizduokite, kiek turėtume baisių traumų, nelaimių“, – kalbėjo jis.
