„Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pradėjome gauti raštus, kad mums reikės išsikraustyti.
Labai nustebome, nes prieš statant tarėmės su ministerija, kokie turėtų būti ateities namai, mūsų projektui buvo pritarta“, – kalbėjo Virginijus Kelertas, evangelikų liuteronų kunigas, viešosios įstaigos Šakių vaikų globos namų direktorius, šia veikla užsiimantis tryliktus metus.
Keturi vienaaukščiai korpusai su saulės baterijomis ant stogų buvo pastatyti už pusę milijono eurų, gautų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
„Mano nuomone, mes esame bendruomeniniai namai, kaip dabar reikalaujama. Nereikėtų sugriauti to, kas sukurta.
Pagal dabartinę politiką, iš šių namų reikėtų padaryti keturias šarvojimo sales, jei dar liks Lietuvoje ką laidoti“, – ironizavo V.Kelertas.
Klebonija tapo vaikų namais
Suteikti geresnes gyvenimo sąlygas be tėvų globos likusiems vaikams kunigas V.Kelertas nusprendė prieš 12 metų, kai apsilankė viename Šakių vaikų darželyje.
„Dviejuose kambariuose, perskirtuose kartono siena, gyveno 30 vaikų, jie naudojosi viena vonia. Nusprendžiau, kad reikėtų sutvarkyti prie bažnyčios stovinčią nenaudojamą apleistą kleboniją“, – pasakojo V.Kelertas.
Padedant partneriams iš Lietuvos, Vokietijos ir Švedijos trijų aukštų klebonija vaikams tapo namais.
Juose nuo 2005-ųjų pagalbos sulaukė apie 300 likimo ir tėvų nuskriaustų vaikų, kurie ir suaugę dažnai užsuka į juos užauginusius namus.
V.Kelertas bemaž kasdien sulaukdavo ir tebesulaukia skambučių, ar nepriimtų naujų vaikų, tačiau laisvų vietų šioje globos įstaigoje bemaž nebūna.
Ministerija pritarė statybai
Senojoje klebonijoje darėsi ankšta, todėl V.Kelertas, pradėjęs domėtis šeiminiu globos modeliu, nusprendė plėstis – prie senosios klebonijos statyti priestatą.
Jis pateikė paraišką, kad gautų Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimą, SAD ministerijai – projektą.
Ministerija pasiūlė statyti ne priestatą, o atskirą korpusą, kuriame vaikai gyventų šeimynomis, šios turėtų atskirus įėjimus.
V.Kelertas pasakojo, kad keturių vienaaukščių pastatų su uždaru kiemeliu projektui ministerija pritarė. Įkurtuvės buvo atšvęstos 2014-aisiais.
Globotiniai jaukiai įrengtuose nameliuose gyvena po aštuonis, o kambariuose – po du. Jie turi virtuvę, bendrą poilsio kambarį.
„Yra atskiri sanitariniai mazgai berniukams ir mergaitėms. Vaikai mokomi naudotis skalbykle, vakarais ir savaitgaliais patys gaminasi maistą. Vienas namelis pritaikytas neįgaliems vaikams.
Mūsų pastatai suprojektuoti taip, kad nėra langų į šiaurės pusę. Saulės baterijos pagamina tiek energijos, kad penkis mėnesius nereikia mokėti už karštą vandenį.
Ne kiekviena šeima turi tokias sąlygas. Mūsų vaikai negyvena kaip visi. Jie gyvena geriau negu kiti“, – pabrėžė V.Kelertas vedžiodamas po globotinių namelius.
Nematė, bet žino, kad blogai
V.Kelertą ir globos namų darbuotojus pribloškė iš ministerijos ėmę plaukti raštai, kad iki 2018-ųjų sausio 1-osios turi būti pristatytas priemonių planas, kaip, trumpai sakant, globotiniai bus iškraustomi iš namų.
SADM įsakyme „Dėl socialinės globos normos aprašo“ nurodoma, kad be tėvų globos likę vaikai nuo 2020-ųjų galės socialinę globą gauti tik bendruomeniniuose namuose.
Į klausimą, ar kas nors iš SADM valdininkų, reikalaujančių išsikraustyti iš naujų namų, lankėsi, žiūrėjo, kokiomis sąlygomis gyvena vaikai, V.Kelertas atsakė: „Ne, niekas nebuvo.
Kai Vilkaviškyje lankėsi ministras Linas Kukuraitis, buvau nuvažiavęs, kviečiau jį atvykti ir pasižiūrėti, kaip mes gyvename.“
Globos namai yra įsikūrę trijų hektarų plote šalia bažnyčios, ligoninės, meno mokyklos.
„Ministerijoje man aiškino, kad viename sklype negali gyventi šešios šeimynos. Vaikai turėtų būti iškraustyti į atskirus butus ar namus Šakiuose.
Mane nemaloniai stebina, kai girdžiu kalbant, kad institucinė globa yra institucinis smurtas.
Ar Lietuva turi tiek lėšų, kad reikia palikti naują pastatą ir pripirkti nerenovuotų butų? Nežinau, iš kokių išteklių savivaldybė juos pirks. Jei būtume žinoję, būtume už tuos ES pinigus pirkę butų ar namų, tačiau juk savo projektui gavome ir ministerijos, ir ES pritarimą“, – neslėpė nuoskaudos V.Kelertas.
Jo vadovaujami globos namai priklauso evangelikų liuteronų parapijai.
Priminė vokiečių patirtį
V.Kelertas gerai žino apie vaikų globos įstaigų pertvarką Vokietijoje.
„Šioje socialinės gerovės šalyje, pavyzdžiui, Žemutinės Saksonijos žemėje, viename sklype gyvena šešios šeimynos, ir niekas negalvoja jų iškraustyti. Atvirkščiai, poreikis auga.
Prieš kurį laiką vokiečiai dėl globos įstaigų pertvarkos ėjo tokiu pat keliu, kaip dabar eina Lietuva, tačiau po kelerių metų atsipeikėjo, ten dabar veikia ir valstybiniai globos namai.
Tokios įstaigos Lietuvoje buvo ne tik sovietmečiu, bet ir tarpukariu“, – pasakojo V.Kelertas.
Ilgametės vaikų globos patirties turinčiam kunigui nuostabą kelia ministerijos atstovų tikinimas, kad vaikai, nors ir mažuose globos namuose, jaučiasi tokioje aplinkoje blogiau, prasčiau socializuojasi.
„Šakių rajone 700 vaikų gyvena be vandentiekio ir nepalyginamai blogesnėmis sąlygomis nei mūsų globotiniai. Valdžia galėtų geriau pasirūpinti vargstančiais, kad jie gyventų europietiškiau“, – kalbėjo V.Kelertas.
Siūlo pereinamąjį laikotarpį
Edgaras Pilypaitis
Šakių rajono savivaldybės meras
„Vienareikšmiško atsakymo, ar reikia iš naujų globos namų iškraustyti vaikus, neturiu.
Palaikau valstybės politiką, kad vaikai turi augti šeimoje, tačiau abejoju, ar iki 2020-ųjų tai pasieksime.
V.Kelerto vadovaujamą įstaigą palikčiau pereinamuoju laikotarpiu, nes yra ir bus tokių vaikų, kurių niekas nepaims.“
