Per pastaruosius 25 metus nepageidaujamais buvo paskelbti Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, Danutės Balsytės-Lideikienės „2000 lietuvio kalendorius“ ir Neringos Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“.
Reikalaudami uždrausti knygų platinimą piliečiai ar politikai kiekvieną kartą aiškino taip ginantys visuomenės ir tautos interesus.
Leidykla iškart atsiribojo
Lietuvą tebekaitina diskusijos, kai praėjusią savaitę viena didžiausių šalies leidyklų „Alma littera“ paskelbė nutraukianti bendradarbiavimą su viešųjų ryšių specialiste, rašytoja R.Vanagaite.
Visos šios autorės knygos buvo išimtos iš „Alma littera“ priklausančių knygynų, prekybos vietų, elektroninių parduotuvių.
Leidyklos atstovų teigimu, tos knygos bus perdirbtos į makulatūrą, tarp jų – ir ką tik išleista autobiografinė „Višta strimelės galva“.
„Alma littera“, be kita ko, pareiškė, kad jai nepriimtini R.Vanagaitės pareiškimai ir leidykla nuo jų atsiribojanti.
Netrukus ir prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė nutraukiantis prekybą R.Vanagaitės knygomis.
Tokius drastiškus leidėjų ir prekybininkų žingsnius lėmė ne knygų turinys, o jų autorės vieši žodžiai, juodinantys sovietų nukankintą Lietuvos karininką, vieną garsiausių partizanų vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Anot R.Vanagaitės, KGB archyvuose ji aptikusi skandalingų faktų, kurie neva atskleidžia, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo užverbuotas sovietų specialiųjų tarnybų, kad galbūt nebuvo kankintas, kad teisiamas gyrė sovietų valdžią.
Negana to, rašytoja užsiminė, jog Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas (jis yra dabartinis R.Vanagaitės gyvenimo draugas. – Red.) esą net turįs duomenų apie Vanago dalyvavimą žydų žudynėse.
Tačiau šiuos R.Vanagaitės samprotavimus apie A.Ramanauską-Vanagą paneigė partizanų veiklą tyrinėjantys Lietuvos istorikai, ją viešai smerkė garsūs visuomenės veikėjai.
Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) irgi pareiškė, kad jai nėra žinoma esant patikimų, istoriniais dokumentais pagrįstų duomenų, patvirtinančių A.Ramanauskui-Vanagui mestus kaltinimus prisidėjus prie holokausto.
Tiesa, LŽB leidyklos sprendimą išimti R.Vanagaitės knygas pavadino neproporcingu.
Tuo metu Rusijos verslininko Mošės Kantoro, kuris yra artimas Vladimirui Putinui, vadovaujamas įtakingas Europos žydų kongresas užstojo R.Vanagaitę, pareikšdamas, kad tokia drąsi moteris turėtų būti giriama, o ne puolama.
Kad ir kaip būtų, neatrodo, kad ginčai dėl išimtų iš prekybos R.Vanagaitės knygų greitai nurimtų. Tai rodo ir ankstesnės uždraustų knygų istorijos.
Byla keliauja po teismus
Iki šiol neužgeso skandalas ir dėl Neringos Mikalauskienės (knygos autorės tikroji pavardė) „Gintarinės širdies“. Neringos Dangvydės pseudonimu parašytoje knygoje yra šešios pasakos, kuriose, pasitelkus tradicinį modelį ir stebuklinius personažus, vaizduojami iššūkiai, su kuriais susiduria šių dienų visuomenės marginalizuojamos grupės, – romai, neįgalieji, homoseksualūs asmenys.
Bet visuomenės moralės sergėtojams labiausiai užkliuvo pasakojimai apie homoseksualus. Tuometė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba padarė išvadą, kad pasakos apie karalaitės ir batsiuvio dukters bei karalaičio ir siuvėjo meilę daro neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų.
Pirmąjį šios knygos leidimą, pasirodžiusį 2014-ųjų pradžioje, matė labai mažai akių – beveik visi egzemplioriai buvo užrakinti Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) archyve. Kalbama, kad patalpos, kurioje užrakintos pasakos, raktą saugo pats rektorius Algirdas Gaižutis.
Nežinomas ir 130 „Gintarinės širdies“ egzempliorių likimas. Jie turėjo būti išplatinti Lietuvos bibliotekoms pagal sutartį su Kultūros ministerija, kuri parėmė knygos leidimą.
Lietuvos edukologijos universitetas šią knygą yra pavadinęs primityvia, angažuota homoseksualumo propaganda ir pareiškė, jog Neringos Dangvydės pasakose formuojama nuostata, kad šeimą gali sukurti tos pačios lyties asmenys, o tai nesuderinama su Lietuvos Konstitucija.
Protestuodamos prieš žodžio laisvės varžymus 2015 metų pabaigoje keturios nevyriausybinės žmogaus teisių organizacijos išleido „Gintarinės širdies“ antrąjį leidimą.
O N.Mikalauskienė jau treji metai bylinėjasi su LEU reikalaudama atnaujinti jos pasakų platinimą, jas platinti be užrašo N-14, taip pat viešai atsiprašyti dėl jos, kaip vaikų literatūros ekspertės, pažeminimo.
Šį teisinį procesą palaiko Lietuvos žmogaus teisių organizacijos.
Anot Žmogaus teisių centro atstovės Jūratės Juškaitės, nėra abejonių, kad „Gintarinę širdį“ buvo uždrausta platinti dėl homofobinių priežasčių.
Žmogaus teisių gynėjai netgi rengėsi bylai Europos žmogaus teisių teisme, tačiau per trejus metus nė vienas Lietuvos teismas nepaskelbė sprendimo, po kurio būtų galima kreiptis į Strasbūro teisėjus.
Byla jau apkeliavo bent šešis teismus, ir neatmestina, kad ši karuselė suksis dar ilgai.
Įsitraukė net Seimas
Su teisėsauga teko susidurti ir leidyklos „Metskaitliai“ savininkei D.Balsytei-Lideikienei. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui Lietuvos saugumo darbuotojai areštavo šios moters išleistą „2000 lietuvio kalendorių“, jo platinimas knygynuose buvo nutrauktas.
2000 metų sausio 4-ąją Seimo narys Janas Senkevičius išplatino pareiškimą, kuriame buvo teigiama, jog „2000 lietuvio kalendoriuje“ išspausdinti tekstai įžeidžia lenkų, rusų ir žydų kilmės asmenis. Kalendoriaus priešlapyje buvo išspausdintas žemėlapis, kur Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos teritorijos buvo pažymėtos kaip „laikinai okupuotos etninės Lietuvos žemės“.
Po kelių dienų Seimas paprašė Generalinės prokuratūros ištirti, ar šis leidinys nepažeidžia Lietuvos Konstitucijos ir kitų teisės aktų.
Rusija ir Baltarusija atsiuntė notas į mūsų šalies Užsienio reikalų ministeriją.
Konfiskavus ir sunaikinus „Lietuvio kalendoriaus“ tiražą D.Balsytė-Lideikienė kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir išvyko iš Lietuvos.
Netrukus moteris kreipėsi į Šveicarijos valdžią prašydama politinio prieglobsčio, jos prašymas buvo svarstomas keletą metų.
Po aštuonerių metų Lietuvai vis dėlto pavyko Europos žmogaus teisių teisme įrodyti, kad valstybė nepažeidė D.Balsytės-Lideikienės teisės į saviraiškos laisvę, tačiau Strasbūro teisėjai nusprendė, jog buvo pažeista leidėjos laisvė į teisingą teismą, nes nebuvo apklausti jos pasiūlyti ekspertai, kurie buvo perkvalifikuoti į liudininkus.
Kalendoriaus leidėja siekė prisiteisti iš Lietuvos daugiau nei 4 milijonus litų dėl patirtos materialinės ir moralinės žalos, tačiau teismas įpareigojo Lietuvą sumokėti 2 tūkst. eurų moralinei žalai atlyginti.
D.Balsytė-Lideikienė save vadino pirmosios XXI amžiuje sudegintos knygos autore.
„Aš esu žodžio specialistė. Jei kažką nuo dūšios pasakiau – tai nėra antisemitinė frazeologija, ji – tikrai lietuviška“, – aiškino moteris.
J.Ivanauskaitei buvo skaudu
Skandalas, tiesa, kiek menkesnis, kilo ir po to, kai 1993 metais buvo uždrausta viešai pardavinėti garsios rašytojos šviesaus atminimo J.Ivanauskaitės (1961–2007) knygą „Ragana ir lietus“. Draudimas galiojo tik Vilniuje.
Sostinės tarybos visuomeninė komisija pripažino romaną erotiniu ir leido jį platinti tik erotinių prekių parduotuvėse.
Komisija nustatė, kad knyga neatitinka tautos etinių normų (joje kalbama apie moters meilę kunigui).
Vieni šaltiniai teigia, kad tas draudimas truko dvi savaites, kiti – kad jo niekas taip ir neatšaukė, treti – jog draudimo nebuvo laikomasi.
Sužinojusi apie draudimą Vilniuje pardavinėti knygą J.Ivanauskaitė labai išgyveno.
Rašytoją ypač skaudino, kad jos romaną buvo leista pardavinėti „tam tikrose vietose“. Pasidomėjusi, kur tos „tam tikros vietos“, ji nuėjo pasižiūrėti. Tuo metu jų buvo trys – Erfurto, Vytenio gatvėse ir Ukmergės plente.
J.Ivanauskaitė buvo šokiruota išvydusi, kad pustamsiame rūsyje romanas „Ragana ir lietus“ bus pardavinėjamas greta akivaizdžiai pornografinio turinio žurnalų.
Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė prisiminė J.Ivanauskaitės skambutį dėl šio draudimo, kurį ji prašė paviešinti. Ji parengė interviu su rašytoja ir perdavė Lietuvos radijo kultūros laidai.
Tačiau pakeliui į studiją redaktorė susitiko „Panoramos“ kriminalinių žinių rengėjus ir čia pat, koridoriuje, perdavė jiems įrašą, kuris tą patį vakarą buvo paskelbtas.
Netrukus rašytojas Ričardas Gavelis, protestuodamas prieš draudimą, viešai kreipėsi į tą visuomeninę komisiją teigdamas, kad jo parašytas „Vilniaus džiazas“ niekuo nenusileidžia „Raganai ir lietui“.
O daugelis vilniečių tuomet reagavo, kaip buvo įpratę dar sovietų laikais, – uždraudė, vadinasi, knygą reikia kuo skubiau įsigyti.
Beje, vienas latvių kritikas net suskaičiavo „Raganos ir lietaus“ scenas, kuriose mylimasi: lovoje, ant kilimo, vonioje, gamtoje, gulint, sėdint, stovint.
Vėliau „Ragana ir lietus“ buvo išversta į latvių, estų, kroatų, vokiečių, švedų, čekų, italų ir slovėnų kalbas. 2007 metais režisierius Algimantas Puipa romano motyvais sukūrė filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Amerikoje degino leidinį apie tremtį
1994 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys lietuviai buvo paraginti deginti Lietuvoje išleistą knygą „Lietuvos kovų ir kančių istorija. Lietuvos gyventojų trėmimai“. Tai buvo pirmas iš sumanytų šešiolikos dokumentų rinkinio tomų.
Amerikos lietuvius papiktino šioje knygoje paminėtas faktas, esą vežamiems į tremtį žmonėms (vaikams) buvo duodama pieno.
„Savo laiku Vokietijos hitlerininkai degino knygas. Atrodo, kad ir New Yorko lietuviai, bent dalis jų, birželio 19 dieną pasekė tuo nekultūringu pavyzdžiu. Iš kitos pusės, prieš šitokį barbarišką pasielgimą nesigirdėjo jokių protestų, nepasitenkinimo“, – rašė Čikagoje leidžiamas lietuvių mėnraštis „Akiračiai“.
Amerikos lietuvių spauda pranešė ir daugiau detalių. Aukuras knygai deginti buvo parengtas iš anksto, o susirinkusieji giedojo Lietuvos himną. Prieš tai vyko mitingas, kuriame buvo reikalaujama pasmerkti knygą, kuri nuvertina ir įžeidžia Lietuvos didvyrių auką.
Sumanytas dokumentų rinkinio leidimas buvo nutrauktas. Vėliau Lietuvoje buvo išleistas kitas dokumentų rinkinys tokiu pat pavadinimu.
Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė
„Šiuo metu žodžio laisvė laikoma viena iš pamatinių politinių teisių, įtvirtinta daugelio demokratinių valstybių konstitucijose ir įstatymuose. Tik saugoma, kad nebūtų viešinamos valstybės paslaptys, šmeižiami kiti žmonės. Tačiau laisvos knygos istorija nėra ilga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Visais laikais egzistavo religinė, politinė, moralinė cenzūra. Pavyzdžiui, nuo XVI a. iki 1966 m. galiojo Katalikų Bažnyčios Draudžiamų knygų sąrašas (Index librorum prohibitorum), kuriame buvo ir Gallileo Galilei, Johaneso Keplerio, Immanuelio Kanto, Simone de Beauvoir darbai, ir net vienas XX a. pradžioje išleistas lietuviškas katekizmas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje ir Austrijoje buvo rengiamo knygų deginimo ceremonijos, kur degintos „antivokiškos knygos“. Tarp jų buvo ir mirusių klasikų, tokių kaip Levas Tolstojus, knygos. Knygų deginimo vietas šiandien žymi memorialinės lentos.
Praeityje Lietuvoje knygų turinys taip pat buvo kontroliuojamas. Gerai žinomas XIX a. spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, carinė cenzūra. Tarpukariu Lietuvoje taip pat egzistavo cenzūra, nors ne tokia griežta, kaip totalitarinėse SSRS ar Vokietijoje. Pavyzdžiui, 1928 metais Petras Cvirka debiutavo eilėraščių rinkiniu „Pirmosios mišios“, kurį konfiskavo cenzūra. Jeigu ne šis faktas, to rinkinio ne neprisimintume. Sovietmečiu cenzoriaus vaidmenį atliko Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba, dar vadinama Glavlitu. Sovietiniais laikais iš prekybos ir bibliotekų būdavo išimamos knygos vos autoriui emigravus, nors jų turinys niekaip neerzino sovietų vadžios. Taip buvo išimtos iš prekybos Ichoko Mero, Sauliaus Tomo Kondroto knygos,
Tomo Venclovos poezijos knyga „Kalbos ženklas“. Turbūt garsiausia Nepriklausomoje Lietuvoje su literatūra susijusi šmeižto byla buvo iškelta Vytautui Petkevičiui dėl polintinių šaržų knygos „Durnių laivas „(2003), kai Vytautas Landsbergis kreipėsi į teismą dėl savo tėvo šmeižto ir laimėjo bylą jau rašytojui mirus. Tačiau jokių apribojimų knygą platinti nesiimta.“
