Vos tik baigiasi Druskininkų savivaldybės tarybos posėdis, į Seimą ima plaukti skundai dėl priimtų sprendimų ir jų priėmimo tvarkos.
Iš Seimo, lyg iš pašto skirstymo skyriaus, skundai keliauja į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT), Generalinę prokuratūrą ir kitas tarnybas.
Vien atsakinėdami į nuolatinius opozicijos skundus Druskininkų savivaldybės vadovai įvairioms tarnyboms kasmet parengia po kelias dešimtis raštų.
– Kas vyksta Druskininkuose, kad daugybę poilsiautojų ir turistų kasmet pritraukiantis miestas atsidūrė įvairių tarnybų akiratyje? – „Lietuvos rytas“ paklausė Druskininkų mero Ričardo Malinausko.
– Druskininkų meru dirbu jau 17 metų ir iš tiesų didžiuojuosi kartu su bendruomene nuveiktais darbais.
Nedarbas Druskininkuose sumažėjo nuo 34,4 iki 7 procentų, per pastarąjį dešimtmetį nakvynės paslaugų teikėjų skaičius išaugo penkis kartus.
Dėl kurorte siūlomų pramogų ir paslaugų turistų skaičius kasmet auga daugiau kaip po 10 procentų. Praėjusiais metais Druskininkuose apsilankė per trečdalį milijono poilsiautojų.
Tai, kad po penkiolikos darbo metų per tiesioginius mero rinkimus sulaukiau 71 procento rinkėjų pasitikėjimo, rodo, jog žmonės, su kuriais bendraujame ir siekiame bendrų tikslų, mano darbą įvertina tiksliau nei vienas kitas asmuo, siekiantis politinės karjeros ar kokio nors posto Druskininkuose.
Šešerius metus trunkanti kai kurių veikėjų purvo pylimo akcija rodo tik tai, jog įprastu, civilizuotu, būdu jie nesugeba įtikinti vietos rinkėjų, kad laimėtų rinkimus ir galėtų formuoti valdančiąją daugumą Druskininkuose.
Vienintelis jų būdas – kitų juodinimas ir purvinimas. Galbūt pagal savo supratimo lygį ir savo gyvenimo patirtį jie įsivaizduoja, kad visur turi būti vagiama ir daroma kas nors nelegalaus.
– Ko, jūsų nuomone, siekiama nuolatiniais skundais?
– Kai pats nesi nuveikęs darbų, kuriais galėtum didžiuotis, susirandi žmogų, kuris su savo komanda jau šiek tiek yra pasiekęs, ir kimbi jam į atlapus. Taip galima pasiekti šiokį tokį žinomumą.
Pažiūrėkime, kokią karjerą daro žmonės, vienaip ar kitaip dalyvaujantys mūsų juodinimo procese.
Aktus dėl mano močiutės sodybos rašiusi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) Alytaus skyriaus teisininkė Odeta Gruodienė jau eina VTPSI Kauno regiono teisės departamento vadovo pareigas.
Vietos konservatorių atstovas ir aktyvus skundų rašytojas Vilius Semeška neseniai tapo Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu.Tenka tik apgailestauti, kad jais tiki kai kurie Seimo nariai – Arvydas Anušauskas, Jurgis Razma, Vitalijus Gailius.
Aš manau, kad A.Anušauskas, J.Razma, Agnė Bilotaitė ir Rasa Juknevičienė paprasčiausiai yra suklaidinti. Su šiais politikais gyvenime nėra tekę bendrauti nei man, nei kitiems savivaldybės vadovams, bet jie kažkodėl nusprendė, kad mes esame jų priešai.
Priešai ne tik dėl politinių pažiūrų ar priklausymo kitai partijai. Mes jiems esame priešai kaip žmonės. Manau, kad tie priešai sukurti pasakojant legendas, kokie esame blogi, kokie esame carai, kaip čia mūsų visi bijo ir yra persekiojami.
Seimo nariai gauna skundų ir, lyg neturėtų nieko bendra su vietos veikėjais, juos persiunčia Generalinei prokuratūrai arba kitoms tarnyboms.
Tikslai tarsi labai kilnūs – ginti viešąjį interesą ir kovoti su blogiu Druskininkuose. Tik tas blogis būna labai gražiai surežisuotas.
Esame įsitikinę, kad specialiosioms tarnyboms iš viršaus nuleidžiami nurodymai, ką dar būtų galima tirti.
Jei nepavyksta rasti jokio pažeidimo, tuo tyrimu siekiama bent jau sukelti skandalą.
– Ką turite galvoje sakydamas „iš viršaus“?
– Ypač daug dėmesio Druskininkams skiria Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V.Gailius.
Jei Seimo nariai į specialiąsias tarnybas kreiptųsi vieną kitą kartą, nekiltų net abejonių, jog jie tai daro iš idėjos arba dėl to, kad eina tokias pareigas. Dabar atrodo, kad kai kurie politikai tik prisidengia kova su korupcija.
Visos 60 Lietuvos savivaldybių rengia oficialius renginius ir kviečia į juos svečių. Visos savivaldybės atvykusius svečius pavaišina bent jau pietumis, visi pasiūlo ir kokią nors programą.
Vieni veda į muziejų, kiti plukdo laivu, rengia pobūvius, ir čia nėra nieko smerktina.
Bet kai Druskininkų savivaldybė oficialiems svečiams įteikė kvietimų į vandens parką, kilęs triukšmas truko dvejus metus.
Nors kvietimai oficialiai buvo gauti iš rėmėjų, o vieno jų vertė – 8,69 euro, Seimo komisijai turėjo aiškintis net kelios mūsų specialistų komandos.
Tuomet net vienas komisijos narių sakė: „Nustokime tyčiotis iš tų žmonių, nes jau tyčiojamės patys iš savęs.“ Komisija pripažino, kad jokių pažeidimų nebuvo, bet kelis mėnesius pylė purvą.
Panaši situacija buvo ir su skundu dėl mano tėvo. Tie patys vietos veikėjai parašė skundą, esą jis užgrobė žemę.
Jau keletą metų visą mano šeimą persekiojantis prokuroras Marius Šalčius beveik pusantrų metų vykdė tyrimą, visi apie tai kalbėjo, o galiausiai paaiškėjo, kad niekas nieko neužgrobė.
– Tačiau jei informacija atrodo nepagrįsta, prokurorai gali ir nereaguoti?
– Negaliu garantuoti, bet turiu žinių, kad šie skandalai finansuojami liberalų, kurie patys nuskambėjo ne pačiame gražiausiame kontekste.
Per vieną privatų pokalbį tuometis Lietuvos liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis yra prasitaręs, kad puolimas tęsis, nes jiems į rankas pakliuvo palankios kortos.
Druskininkų liberalas Valdas Trinkūnas specialiai rinkimams buvo įkūręs radijo stotį „Kurorto radijas“.
Visur tos pačios pavardės, tie patys veikėjai. V.Gailiaus ryšiai su Generaline prokuratūra – turbūt vieša paslaptis. Esu įsitikinęs, kad kai kurie veiksmai buvo derinami su prokuroru Irmantu Mikelioniu.
Pavyzdžiui, bandymas praėjus net trejiems metams po medžioklės iškelti man bylą dėl nelegalių ginklų ir šaudmenų.
Tai sunkiai protu suvokiama. Gyvenime nesu turėjęs nei nelegalaus šautuvo, nei sprogmenų, o byla buvo įsukta prieš pat rinkimus.
Šią bylą nutraukęs Šiaulių prokuroras, kiek man žinoma, buvo priverstas palikti savo pareigas.
Tada, kai šautuvas man jau buvo grąžintas po ekspertizės, I.Mikelionio nurodymu byla buvo išsiųsta į Panevėžį. Neradus pažeidimų ji buvo nutraukta, bet purvo pylimas truko ne vieną mėnesį.
Tai – nesąžiningi, negarbingi ir šlykštūs politiniai žaidimai, kurių užsakovai žinomi.
– Kodėl su jumis turėtų kovoti būtent V.Gailius?
– Tai įrodančių dokumentų neturiu, bet akivaizdu, kad liberalas, vadovaujantis Antikorupcijos komisijai, nuolat gauna skundų iš vietos liberalų ir konservatorių.
Pasinaudodamas tarnybine padėtimi jis šiems skundams suteikia stiprias ir galingas kojas. Aš įžvelgiu persekiojimą ir dvejopus standartus.
Vienas pavyzdžių – skandalas dėl mano sodyboje supiltų akmenų. Tai buvo ne kas kita, kaip erozijos paveikto kranto atkūrimas.
Ar kas nors yra girdėjęs, kad Seimo Antikorupcijos komisija domėtųsi dar kur nors Lietuvoje supiltais akmenimis? Tai Antikorupcijos komisijos lygmens ir kompetencijos klausimas? Tai protu nesuvokiami dalykai.
– Bet dėl sodybos Latežerio kaime ir per jį tekančios upės krantų sulaukėte priekaištų ir iš Aplinkos ministerijos.
– Dabartinis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, net neišsiaiškinęs situacijos, viešai pareiškė, kad prieš mane bus pradėti teismo procesai.
Bet kai teisme paklausiau, kuo galima sutvirtinti erozijos suardytą krantą, pati inspektorė atsakė, kad geriausias būdas – akmenimis.
Ar nekyla klausimo, kodėl akmenimis sutvirtintas krantas kaimyno sodyboje – ne problema? Akmenys niekam neužkliuvo ir 2009 metais, kol dar gyva buvo mano močiutė.
Nekliūva ir tame pačiame kaime vos pusmetris nuo vandens esantys pastatai. Problema atsirado tik man paveldėjus sodybą. Ar tai ne dvejopi standartai?
Nors pati Aplinkos ministerija yra pripažinusi, kad šį krantą ardo erozija, teigiama, jog buvo panaudotos „neadekvačios ir drastiškos priemonės“.
Kokiame įstatyme nurodyta, kada akmuo padėtas drastiškai, o kada – ne? Juo labiau kad akmenys supilti rankomis, ne ekskavatoriumi ar kita technika. Dėl tų akmenų šiuo metu vyksta trys teismai.
Prieš kelias dienas Kauno apygardos administracinis teismas patenkino mano skundą ir pripažino, kad visus kranto tvirtinimo darbus atlikau teisėtai, pagal visus galiojančius teisės aktus.
Ankstesnis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, norėdamas pasirodyti, koks yra kietas, vietos laikraščiui pasipasakojo, kaip vadovaudamasis 1992 metų teisės aktais 2014 metais davė nurodymą nugriauti mano sodybos tvorą, statytą dar 1960 metais.
Jis prisipažino kalbėjęs su Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovais.
Štai ši citata: „Kaip dabar prisimenu, pasakiau jiems: kol aš grįšiu į Vilnių per dvi su puse valandos, ant mano darbo stalo turi gulėti jų įpareigojantis dokumentas tai tvorai nugriauti. Arba aš norėčiau matyti pareiškimą, kad jie atsistatydina iš pareigų.“
Tai jau panašu į rimtus dalykus – prekybą poveikiu ir piktnaudžiavimą pareigomis.
– Dėl sodybos Latežerio kaime turite ir rimtesnių problemų. Kauno apygardos teismas įpareigojo dalį jos nugriauti. Kaip elgsitės?
– Manau, kad šis teismo sprendimas – pasityčiojimas iš manęs. Esu įpareigotas nugriauti penkis metrus gyvenamojo namo – tai yra pusę pastato.
Teismo logika: pusę pastato pasilik sau ir naudokis, tada nereikės kompensuoti žalos.
Tačiau nugriauti dalies pastato neįmanoma. Vykdant teismo nurodymą reikėtų nugriauti lygiai pusę virtuvės, kiek mažiau nei po pusę svetainės ir drabužinės. O jei upės vanduo dar pakils ir pagrauš krantą, reikės bėgti ir nupjauti dar kelis centimetrus?
Nesuvokiama, bet teismas Lietuvoje šaltai ir abejingai priima tokį sprendimą. Jau nuo pat teismo proceso pradžios buvo juntamas priešiškas teisėjos nusiteikimas, mes ją bandėme nušalinti, bet ji nenusišalino.
Teisėjai nebuvo įdomūs įrodymai, kad sodyba statyta 1960 metais, o ją rekonstruojant pastato kampas pasuktas dar 13 laipsnių tolyn nuo upės. Be abejo, šį teismo sprendimą dar skųsime.
– Šį sprendimą dar galite apskųsti, bet teismo sprendimas nugriauti Vijūnėlės dvarą – galutinis ir neskundžiamas. Kaip elgsitės?
– Patikslinsiu – Vijūnėlės dvaras yra tik skambus sugalvotas pavadinimas. Iš tiesų kalbama apie eilinį gyvenamąjį namą Turistų gatvėje.
Su nerimu laukiame, kokio žalos atlyginimo iš valstybės ir savivaldybės bus pareikalauta jį nugriovus.
Kad toks reikalavimas bus, net neabejoju, nes jo šeimininkas apie tai jau yra užsiminęs. Jis pastatą įsigijo teisėtai, ir aš galiu drąsiai pasakyti, kad visi teritorijų planavimo ir statybos leidimai išduoti nepažeidžiant nė vieno teisės akto. Jokių pažeidimų ten nėra.
Viskas prasidėjo nuo tų pačių veikėjų skundo, kuris buvo nusiųstas į Kauną. Kauno pareigūnams neradus jokių pažeidimų dokumentai buvo persiųsti į Generalinę prokuratūrą.
Nors buvo praleisti visi apskundimo terminai, jie buvo atnaujinti, ir jokio tyrimo neatlikusi prokurorė Deimantė Nikitinienė sugalvojo, kad Druskininkuose yra antroji kurortinė zona.
Prokurorė, net nepasivarginusi apklausti ranka dokumentus pildžiusio žmogaus, nusprendė, kad dokumentuose esantis įrašas AZ yra A2. Jei A2, vadinasi, tai antroji kurortinė zona, kurioje gyvenamųjų namų statyba draudžiama.
Nors iš visų keturių kurortų kurortines zonas yra nustačiusi vienintelė Palanga, statyti namus ten galima. Negalima tik Druskininkuose, ir apsaugos zona galioja vieninteliam objektui.
– Apie Vijūnėlės dvarą kalbama tiek, lyg tai būtų svarbiausias pastatas Lietuvoje. Kodėl, jūsų nuomone, jam skirta tiek dėmesio?
– Kadaise šį pastatą, tuomet dar apleistą, norėjo nusipirkti konservatorės Irenos Degutienės šeima, jį norėjo įsigyti ir liberalas V.Trinkūnas. Tiesiog jį turbūt nupirko ne tas, kuris turėjo nupirkti.
Niekada neneigiau, kad dabartinis pastato savininkas yra ir mano, ir mano tėvų pažįstamas. Jis gyvena Kaune, o aš visai šalia šio pastato, todėl jis manęs kartais paprašo užeiti ir jį prižiūrėti.
Prieš kelias dienas buvau užėjęs ir įjungiau šildymą. Ar šiais laikais padėti kaimynui jau yra nusikaltimas?
Pirmąjį teismą savininkas laimėjo šimtu procentų ir iš prokuratūros net prisiteisė bylinėjimosi išlaidas.
Kai byla pasiekė aukštesnės instancijos teismą, įvyko neįtikėtinas dalykas – sprendimas buvo priimtas remiantis keliolika metų negaliojančiais Vyriausybės nutarimais, savaip interpretuotais dokumentais ir teisės aktais. Neįsivaizduoju, kas sugebėjo taip suklaidinti teismą.
Druskininkuose yra dešimtys statinių, pastatytų tomis pačiomis aplinkybėmis, tačiau jie niekam nekliūva ir netrukdo.
– Neseniai panaikinti prieš dvejus metus pareikšti įtarimai Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro „Aqua“ direktoriui. Tuomet buvo skelbiama, kad galėjo būti švaistomos ir savivaldybės lėšos.
– Iš karto buvo aišku, kad visi metami kaltinimai yra absurdas, kad visa tai – gerai surežisuota muilo opera. Tai aš ne kartą esu sakęs viešai.
Druskininkų vandens parkas – išskirtinės sėkmės pavyzdys. Iš savivaldybės biudžeto jis dotacijų negauna. Netgi atvirkščiai – iš uždirbtų pinigų centras remia oficialius miesto renginius ir šventes, prižiūri muzikinį miesto fontaną, remia įvairias socialines grupes.
Kodėl taip aktyviai buvo puolamas centras „Aqua“, lengva paaiškinti. Pelningai dirbantis objektas liberalams ir konservatoriams atrodė labai gardus kąsnis.
Opozicijos atstovai ne kartą yra kalbėję, kad gydyklas ir vandens parkus reikia privatizuoti, esą užsiimti tokia veikla – ne savivaldybės reikalas.
Mano ir daugumos tarybos narių nuomone, tokie objektai turi priklausyti miestui. Tai turėtų būti ne pelno šaltiniai, o turistų traukos centrai, todėl juos reikia prižiūrėti ir nuolat atnaujinti.
Mūsų šaltiniai pasakojo, kad dar iki savivaldos rinkimų per Vokietijos kompanijas jau buvo siūlomi mūsų vandens parko aprašymai ir ieškoma pirkėjų.
Vietos veikėjai buvo garantuoti, kad laimės rinkimus ir galės privatizuoti vandens parką, iš kurio, neskaičiuojant investicijų, per metus galima uždirbti kelis milijonus eurų grynojo pelno.
Vandens parką sujungus su gydyklomis nenaudojamose administracinėse patalpose buvo nuspręsta įrengti prabangius viešbučio kambarius. Tačiau dar nespėjus jų atidaryti tie patys liberalai ir konservatoriai surengė pigų šou.
– Kokią įtaką kurortui daro jau keletą metų netylantys skandalai? Ar tai negąsdina investuotojų?
– Be abejo, tai turi labai didelę neigiamą įtaką. Dar praėjusios kadencijos Seimo Kultūros komitete pristatinėjome kultūros centro projektą.
Visi, net ir konservatorius Vytautas Juozapaitis, pritarė, kad kurortui reikia koncertų salės. Vienintelis liberalas Gintaras Steponavičius pareiškė, kad korupcijos skandalų krečiamiems Druskininkams negalima duoti pinigų.
Kaip verslininkas gali investuoti ten, kur bus nuolat persekiojamas? Mes niekaip nerandame, kas galėtų privatizuoti objektą idealioje vietoje, Sveikatingumo parke, nes jį ištiks Vijūnėlės dvaro likimas. Kuris nors prokuroras sugalvos ir atims žemės sklypą, todėl jo niekas ir neperka.
Jei šiandien bet koks inspektorius gali atimti prieš 10 ar 15 metų išduotus statybos leidimus, kokia aplinka investicijoms kuriama ne tik Druskininkuose, bet ir visoje Lietuvoje?
Skundžia tik miesto tarybos nariai
Generalinė prokuratūra iš Seimo Antikorupcijos komisijos dėl Druskininkų savivaldybės veiksmų per trejus metus yra gavusi mažiausiai tris skundus.
Antikorupcijos komisijos darbuotojai informavo, kad kiti skundai buvo išsiuntinėti Aplinkos ministerijai, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, VTPSI ir kitoms tarnyboms.
Druskininkų tarybos nario liberalo J.Šarkaus rašytą skundą dėl vandens parko „Aqua“ Antikorupcijos komisija persiuntė FNTT pareigūnams. Šio tarybos nario rašyti skundai komisijos archyve sudaro du segtuvus.
Nuo 2014 metų į Antikorupocijos komisiją plūstančius skundus pasirašo vis tie patys Druskininkų tarybos nariai: liberalai J.Šarkus, K.Kaklys, V.Trinkūnas, konservatoriai V.Semeška ir A.Balkė.
Antikorupcijos komisijos darbuotojų teigimu, daug skundų gaunama ir iš kitų rajonų savivaldybių, tačiau Druskininkai – vienintelė savivaldybė, kur visus skundus pasirašo patys tarybos nariai.
