Nepaisant milžiniškos žalos, kurią sukėlė Lietuvoje ir užsienyje poros įsuktas melo malūnas, šioje istorijoje galima įžvelgti pliusų.
Sovietiniu stiliumi pilami kaltinimai išjudino visuomenę – kaip atsakas į šmeižto laviną, legendiniam partizanui atminti kuriamos dainos, deginamos žvakutės, lankomas Dzūkijos miškuose atkurtas jo bunkeris. Žmonės ėmė labiau domėtis 1944-1953 metų rezistencija, kelti į socialinius tinklus miško brolių nuotraukas.
1991-ųjų sausio 13-ąją valstybę apgynusi karta ir jos atžalos pajuto skausmą, kuris išsiliejo vieningais protestais prieš prasimanymus, paskleistus apie nukantintą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadą.
Skaudžiau už vėzdą kirto R.Vanagaitės žodžiai, jog partizanų vadas nepatyrė kankinimų – pagal tokią logiką, jis pats išsidūrė akį, šešis kartus prasikirto voką, žalojo lyties organus ir dar iki komos save padaužydavo.
Lapkričio 29-ąją sukakus 60-osioms A.Ramanausko-Vanago mirties metinėms, kiekviename šalies kampelyje vertėtų prisiminti šią asmenybę, paaukojusią gyvybę dėl tėvynės.
Ciniškas supurtymas taip pat paskatins greičiau pastatyti didingą paminklą partizanams Kryžkalnyje, įamžinti jų kovas, žūties vietas kitose vietose, atsisakyti gėdingų sovietmečio reliktų.
Žemindami A.Ramanauską-Vanagą, melo skleidėjai pažemino patys save – iš jų lūpų sklidusi agresija bumerangu smogė taip, kad mažai nepasirodė.
Viešųjų ryšių specialistė po savaitės išlemeno, jog apgailestauja, bet greičiausiai tai buvo ne nuoširdi atgaila, o įvarytos į kampą istorijos klastotojos žingsnis.
Gudriai suraitytame R.Vanagaitės laiške niekur nėra žodžio „atsiprašau“, ji nepareiškė, jog klydo dėl savo pramanų apie partizano bendradarbiavimą su KGB, bendražygių išdavystes, jo dalyvavimą Holokausto procese, neapgailestavo raginusi neskelbti 2018-ųjų A.Ramanausko-Vanago metais.
R.Vanagaitė pripažino klaidą tik dėl partizanų vado kankinimų neigimo, tačiau net ir protingesniam penktokui vartant A.Ramanausko-Vanago bylą turėtų būti aišku, jog jis taip žiauriai savęs sudarkyti negalėjo.
Visos jos kalbos apie nežinojimą ir praregėjimus nevertos nė sudilusio skatiko – tiesiog nebuvo numatyta, jog kils visuotinis pasipiktinimas.
Tokie „apgailestavimų“ manevrai kelia šypseną. Vargu ar R.Vanagaitė pripažins Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai, kad nacių siautulio laikotarpio lietuvius ji tyčia tapė kuo tamsesnėmis spalvomis ir menkino 1941 metų birželio 23-osios sukilimą prieš sovietinius okupantus.
Mažai tikėtina, jog pridėjusi ranką prie širdies, R.Vanagaitė prisipažins skleidusi dezinformaciją, esą Lietuvoje bijoma kalbėti apie žydų kančias, patirtas Holokausto laikotarpiu, dalies lietuvių žiaurumą. Kad ji save tyčia, siekdama populiarumo, vaizdavo auka, nukentėjusia už „drąsų“ žodį.
Nacių medžiotoju prisistatantis E.Zuroffas neatsiprašė po kaltinimų, sviestų A.Ramanauskui-Vanagui dėl dalyvavimo žydų persekiojime. Objektyvumą seniai palaidojęs veikėjas nepateikė nė menkiausio įrodymo, bet tai netrukdė jam įsijausti į inkvizitoriaus rolę.
Stipraus visuomenės atkirčio dėka partizanų vadą, o tuo pačiu – ir visą rezistencijos judėjimą menkinanti pora atsitraukė, tačiau tai labiau panašu į laikiną žingsnį.
Tiems, kuriuos piktina R.Vanagaitės knygų išėmimas, vertėtų prisiminti garsaus dizainerio Johno Galliano istoriją, kai už antisemitinius pareiškimus jis be ceremonijų buvo pelnytai ištrenktas iš mados namų „Christian Dior“.
Partizanų vado atminimą pamynusi R.Vanagaitė nusipelnė leidyklos sankcijų, nes žodžio laisvė nėra pamazgų pilstymas.
Matysime, ar ji nelaiko kur nors paslėpusi dar vieno srutų kubilo.
