Bet Lietuva jam – viena ir nepakartojama: su įspūdinga istorija, nepakartojama gamta ir pačia brangiausia aplinka, kurią puoselėja jis ir jo šeima.
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Aš pats save laikau vilniečiu, esu gimęs Vilniuje, Antakalnyje. Bet mano šeimos geografija yra gana plati ir man pačiam įdomi.
Mano mamos šaknys yra Žemaitijoje, Telšiuose. Aš augęs su mama ir jos šeima, tad turiu tą žemaitišką savo dalį, moku žemaitiškai ir ugdytas žemaitiškoje šeimoje.
Mano tėtis ir senelio šeima – kauniečiai, iš Žaliakalnio. Tai tokia ūkininkų iš Žemaitijos dalis genuose ir dalis miestiečio iš Vilniaus ir Kauno. Tai tarsi sujungtos dvi Lietuvos.
– Koks jūsų ryškiausias vaikystės prisiminimas?
– Aš vis atsimenu tai, kas yra pirmieji mano prisiminimai. Mano pirmasis yra iš kelionės, kai su mama keliavome į Krymą.
– Pamenu, kaip atsikėlėme vieną rytą ir mama sako: „Bėgam. Visi bėga prie jūros, kažkas atsitiko“. Mes gyvenome šalia jūros. Greitai kažką užsimetėm ir lėkėme. Pamenu, buvo toks labai aukštas šlaitas, daug laiptelių, nubėgome jais ir pamatėme labai daug žmonių. Mama mane pačiupo už rankos, nulėkėme toliau ir pamatėme, kad ten gulėjo ant kranto išmestas delfinas. Buvo baisu. Tai nėra šviesus prisiminimas. Man tuo metu buvo treji. Aš atsimenu, kaip buvo baisu. Žmonės dar lyg bandė jį stumti atgal į jūrą ar kažką tokio. Daugiau nieko neatsimenu.
Bet tai yra tas pirmas kadras. Mano atmintis turbūt apskritai nuo ten prasideda.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Banaliai skamba ir, manau, kad daugelis galvoja taip pat – tai Kūčios. Tradiciškai ir dabar yra išlikę, kad tai yra metas, kai visi susirenka. Netgi būna, kad, tarkim, per kokias Velykas vieni ar kiti negali atvykti, nes šeima plati labai, daug brolių, seserų, kurie išsiskirstę. Bet Kūčioms visi susirenka. Susigrūdę, praeiti neįmanoma ir tai nepaprastas jausmas. Taip pat, kaip vaikystėje.
Tą išsaugoti ir savo vaikams perduoti, kad jie perduotų savo vaikams, čia yra didžiausia laimė.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Daug jų. Man nepaprastai graži yra Dzūkija, su mažyčiais ežeriukais, tomis akimis vidury miškų. Man nepaprastai gražus Kaunas ir art deco namai, dar neatrasti iki galo, bet atradęs balkoną, atradęs įėjimą, arką ar namo užapvalintą kampą, supranti, kad tai yra modernistinės Lietuvos gimimo vieta.
Gražu grįžti į Žemaitiją, į savo mamos gimtinę prie Telšių. Ten sodybos vietoje yra Kungių piliakalnis. Apeiti jį, taip pat seną ąžuolyną, yra nepaprastai gražu. Būtų galima vardinti ir vardinti.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..?
– Vieną pavadinsi – kiti įsižeis. Iš tikrųjų, turiu tokią teoriją, kad Vilnius yra Vilnius, tai yra sostinė, turinti visus privalumus, kuriuos suteikia sostinės titulas. Jis savaime yra ypatingas, net nereikia ieškoti, kodėl. Todėl kiti miestai, kurie bando jį pasivyti, daro neišmintingai – to nereikia daryti.
Man ypatingas miestas yra Kaunas. Būtent dėl to, kad ten gimė modernioji Lietuva. Ten gimė nepriklausoma Lietuva, ten gimė tai, kuo mes džiaugiamės šiandien Vakarų Europoje, nuvažiavę į bet kurią šalį, kuri nebuvo okupuota ir kuri buvo laisva.
Ten visos tos Lietuvos smulkmenėlės: bankas, paštas, geležinkelis. Visa ta industrinė ir plytų šalis man yra nepaprastai graži, nes ten įkvepi laisvės oro. Šiek tiek pykstu, nes ten aš jaučiu, ką mes praradome.
– Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Turbūt įvardinčiau bet kurį iš partizanų vadų. Tai yra tokia epinė kova – Dovydo prieš Galijotą – kai atrodo, kad tas, kuris kitų akyse yra pasmerktas pralaimėti, atranda savyje jėgų eiti ir kautis, nes jis tiki savo kovos prasme. Skamba kaip iš literatūros.
– Tai yra daugiau nei politika, tai yra daugiau nei tiesiog kova dėl laisvės, tai yra dvasios stiprybė ir nepalaužiamumas. Ar tai būtų Daumantas, ar tai kiti vadai, kurie žinodami ar bent nujausdami, kas jiems gresia, nepalūžo ir ėjo kovoti toliau. Tą dalelę norisi išsaugoti.
– Su kuria Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti?
– Galbūt su Jonu Basanavičiumi. Man apskritai yra labai įdomus Tautų pavasario – gimstančių ir atgimstančių tautų – laikotarpis. Kaip dirbo Didysis Vilniaus Seimas, kokia buvo politinė situacija ir kaip mus atvedė į Nepriklausomybę.
Tarp dviejų didžiųjų valstybių –carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos – gimsta nepriklausoma Lietuva. Kaip tai susiklostė, kaip ji jų galvose gimė? Visa tai labai gražu.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Aš visai neseniai atradau naują grupę, kuri man nepaprastai patinka, tai yra „Solo ansamblis“. Nežinau, kiek jie yra plačiai žinomi. Pirmą kartą juos išgirdau per koncertą „Laisvė rokenrolui“, kuris buvo prie Seimo.
Tai yra visiškai mano stilius, tai yra absoliučiai tai, ką aš mėgstu. Tai yra elektroninė muzika ir tokia, kurios norėčiau, kad Lietuvoje būtų daugiau ir tuo mes galėtume didžiuotis.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Sunku pasakyti. Skamba juokingai, bet turbūt kokie nors pieno produktai.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Sunku išrinkti, nes jau kurį laiką nevalgau mėsos. Cepelinų jau nevalgysiu.
Bet vienas dalykas, kuris yra nepaprastai skanus – tai agurkai su medumi. Tai yra nepaaiškinama, kodėl šis darinys yra skanus, bet tai yra visiška vaikystė, visiškai kaimas. Švieži iš šiltnamio močiutės parnešti agurkai ir šviežias, ką tik išsuktas medus. Tai yra palaima.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Klausimas yra sudėtingesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Lietuvių kalba išties yra labai graži ir žaisminga. Politikoje tai yra labai smagu – atrasti dvigubą prasmę ar anksčiau nesugalvotą kampą.
Visa kalba yra graži. Ji yra kaip toks lipdytinas molis, kurį gali lipdyti taip, kaip tau gražu, kaip tau patinka. Jei kalbėčiau apie konkrečius žodžius, nieko nenustebinčiau, jei pasakyčiau „ačiū“, „mama“ ir „labas“.
– Kokia lietuviška patarlė jums patinka labiausiai?
– Pažiūrėsiu iš priešingos. Išskirčiau tas, kurios nepatinka. Yra įprasta sakyti: būkim biedni, bet teisingi. Ne. Nebūkim biedni, bet būkim teisingi. Kodėl rekomenduoti saviems būti neturtingiems? Turim mes įdomių dalykų.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Mes ne visada mokame, negalime priskirti sau pergalės, laimėjimo, sėkmės. Tas daužymas per nugarą ir baksnojimas, kad mums nepavyko, yra tradicinis bruožas. Netgi atrodytų, kad yra daug progų, kai gali iš tikrųjų pasakyti, kad mes stengėmės, mes pasiekėme drąsiai ir to labai reikia.
Vienas iš pavyzdžių yra Sausio 13-oji. Mano manymu, būtų išmintinga pakeisti mąstymą apie tą dieną iš gedulo ir nevilties į pergalės ir vilties dėl to, kad mes laimėjome. Auka yra labai skaudus dalykas, nėra kovos be aukos. Ta auka nebuvo beprasmė. Mes galime didžiuotis tuo, kaip mes kovojome ir mes laimėjome. Kiekvienais metais ir aš su savo vaikais ateiname sausio 12-ąją, išvakarėse, prie Seimo laužų. Labai smagu spausti žmonėms rankas ir sakyti: „Ačiū už pergalę tiems, kurie čia dalyvavo, kurie buvo ir nepasitraukė.“
Daugiau orumo, daugiau pasitikėjimo savimi, juk mes turime kuo didžiuotis.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Aš esu iš čia. Viskas, kas yra aplinkui – mes visi esame to dalis. Turbūt nebūtų įmanoma atskirti, kur baigiasi tu ir kur prasideda žolė, ant kurios tu sėdi pievelėje, ar gėlė, kurią tu nuskini, ar ežeras, į kurį tu įšoki, ar vaikai, kurie laksto aplinkui ir būstas, kurį tu kuri sau ir savo aplinkai. Čia yra vienovė tavęs, tavo praeities, tavo ateities, tavo būties. Turbūt neįmanoma būtų išimti, neišplešiant skausmingai iš to. Neįsivaizduoju nieko kito, kaip tik būti čia, būti su tuo, kas mane supa.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Palinkėčiau ambicijos. Drąsos ir ambicijos. Nepabijoti iškelti sau tikslą ir eiti jo link. Žmonės, kurie mus atvedė šiandien į čia, ar tai tie, kurie prieš šimtą metų, ar tie patys partizanai, jie kėlė didelius tikslus, jie matė didelį tikslą prieš save ir ėjo jo siekti.
Jis atrodė per daug drąsus, jis atrodė neįgyvendinamas, bet tiktai jų siekis ir kryptis leido ateiti ten, kur mes esame šiandien. Labai kviečiu nesustoti.
Apie projektą:
„Aš myliu Lietuvą“ - 100 interviu projektas, skirtas Lietuvos atkūrimo 100-mečiui. Politikos, verslo, mokslo, sporto, pramogų, meno žvaigždės kalbės apie tai, kokie jų pomėgiai, įpročiai ir aistros neįmanomi be Lietuvos. Atskleis, kas jiems gražu ir nepakartojama mūsų šalyje, kas yra jų identiteto dalis ir apie tai, kodėl jie myli Lietuvą.
Daugiau projekto interviu skaitykite čia.
