Generalinėje prokuratūroje buvo nagrinėjami kelių organizacijų pateikti prašymai pradėti ikiteisminį tyrimą R.Vanagaitės atžvilgiu dėl partizano A. Ramanausko-Vanago galimo šmeižimo ir mirusio atminimo paniekinimo.
Kaip skelbia prokuratūra, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, R.Vanagaitė viešoje erdvėje skelbti pasisakymai buvo vertinti šmeižimo, taip pat mirusio asmens atminimo paniekinimo aspektu. Straipsniuose pateikti duomenys istorine prasme nebuvo vertinami.
Nutarime, kuriuo atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, Generalinė prokuratūra konstatuoja, kad šmeižimas yra gyvo asmens orumo ar garbės žeminimas.
Tuo tarpu mirusiojo atminimo niekinimas kaip nusikalstama veika pagal Baudžiamąjį kodeksą gali būti vertinamas tik tuomet, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog skleidžia apie mirusį melagingus prasimanymus ir kad tai gali nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo atminimui bei tokių melagingų teiginių skelbimu siekė būtent tokios žmonių reakcijos. Šiuo konkrečiu atveju įvertinus R. Vanagaitės pasisakymų šia tema visumą pripažinta, jog duomenų, kurie leistų įrodyti, kad asmuo veikė tiesiogine tyčia, nėra.
Priimant nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip aiškina prokuratūra, buvo atsižvelgta ir į Europos Žmogaus Teisių Teisme formuojamą praktiką. Minėtas Teismas vienoje iš bylų pabrėžė: „Nuomonės reiškimo laisvė yra viena esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena pagrindinių sąlygų jos bei kiekvieno individo vystymui.
Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatos yra taikomos ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenę ar atskirą jos dalį.
Tai tarnauja pliuralizmo, tolerancijos bei plačių užmojų formavimui, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti „formalumai“, „sąlygos“ ar „apribojimai“ privalo būti proporcionalūs siekiamam teisėtam tikslui“.
„R. Vanagaitės paskelbti teiginiai sukėlė tikrai didelę visuomenės reakciją ir nepasitenkinimą, todėl jie galėtų būti vertinami etikos, moralės bei kitais aspektais, tačiau vadovaujantis Baudžiamojo kodekso reikalavimais, tokie pasisakymai negali būti pripažinti nusikalstama veika“, – teigia prokuroras D. Čaplikas.
