Likimas - tai dėl įvairių priežasčių, o gal ir senkant tautos
energijai (nuo XVI a.) dalyvavimas kituose projektuose kovojant už
savarankiškumą ir nepriklausomybę, pasiekiant unikalius rezultatus ir
vėl ieškant patogaus kampelio kituose dariniuose (tokiuose kaip ES, kuri
planuojama kaip viena valstybė).
Su valstybės, kaip projekto, filosofine samprata susidūriau Ispanijoje,
jos intelektualams pasišovus rasti pofrankistinei šaliai naują
sambūvio ir kūrybos pamatą ir pasipriešinti tarpusavyje nuolat
kovojančių autonomijų, įrodinėjančių savo ypatingą dvasinį išskirtinumą,
likimui.
Vienas ryškiausių Ispanijos XX a. filosofų J.Mariasas, valstybei jau
tampant Europos Bendrijos nare, parašė filosofinę savo šalies istoriją
„Suprastoji Ispanija“, kurioje istoriniais argumentais skleidžiama
mintis, jog margoje ir dramatiškoje šalies istorijoje esama daugiau
bendrumų nei skirtybių, o „grįžimo į Europą“ projektas ir yra Ispanijos
idėja.
Protu suvoktoji bendrų su Europa vertybių fone Ispanija, filosofo
nuomone, demistifikuoja seną kartojamą teiginį, kad „Ispanija yra
skirtinga“ (nuo Europos). Regis, projektas patiko didžiajai Ispanijos
visuomenės daliai ir Europos bėgiais sėkmingai teberiedama iki šiol,
nors ir su pulsuojančiomis autonomijų problemomis.
Vis dėlto Katalonija verčia susimąstyti ir atkreipti dėmesį į tai, kas
gal protu ne visada ir paaiškinama. Katalonija (turiu omenyje gausų
nepriklausomybės šalininkų būrį) nori likti ES, bet nenori būti
Ispanijos dalis. Nors Madridas jos nei engia, nei žemina tikrąja šių
žodžių prasme. Be to, rengiant Konstituciją Katalonija sutiko su visais
jos straipsniais, kad ir nemenkuose ginčuose ir protestuose, gatvių
eitynėse.
Ir ne istorinės sąskaitos katalonus graužia. Barselonoje dažnai
girdėdavau - Katalonijos projektas yra nepriklausoma valstybė. Jeigu
liks taip, kaip yra, katalonai išnyks kaip tauta. Faktų, kad taip gali
iš tikrųjų įvykti, taip pat nėra daug. Remiamasi nuojauta. O emocijos
tuose kraštuose daug reiškia.
Todėl ne visais atvejais teisingas politikų raginimas nesivadovauti
emocijomis ir klausyti proto balso. Reikia aiškintis emocijų kilmę ir
neskatinti jų biurokratiniais sprendimais. O juo labiau jėga.
Lietuvos nebekankina savos nepriklausomybės problemos, bet jaučiu, nors
pagrįsti ir negaliu, jog lietuviai supranta katalonų nuogąstavimus dėl
tautos likimo. Yra manančių, ir ne be pagrindo, jog tautą, kaip ir
atskirą individą, supa „energetinis laukas“ (prietaisais nematuojamas),
kuris istorijos tėkmėje keičiasi savaime ir dėl klaidingų sprendimų
paspartintas gali išnykti. Individai niekur nedingsta, o, poetiškai
tariant, tautos jausmo nebėra. O su juo - ir tautinės raiškos
formos. Savo tapatybės gali dar ieškoti muziejuose.
Sąjūdis energingai ėmėsi „grįžimo į Europą“ projekto, prirašė programoje
nuostatų net kelioms partijoms (ir dar skirtingos ideologinės
pakraipos), bet labiausiai išsiskyrė ir žmonėms įsiminė tautinės
mokyklos koncepcija. Lyg numatant, kokių problemų kils jau ne
vaduojantis iš rusifikacijos, bet „vejantis Vakarus“.
Deja, pasitraukus koncepcijos kūrėjams, pamažu pradėjo grimzti į
užmarštį ir pati idėja reformų dinamiką vos ne japonišku pavyzdžiu
derinti su kultūriniu palikimu. „Fizikai“ galutinai išstūmė į paraštes
„lyrikus“, technokratai išvijo pridėtinės vertės nekuriančius
humanitarus į Gariūnus arba į Ispaniją rinkti pomidorų.
Būtų labai gerai, jei po genialaus medikų sumanymo skelbti algalapius
būtų paviešinti humanitarinių specialybių mokytojų, dėstytojų ir
mokslininkų uždarbiai.
Prieškario politikai buvo išmintingesni - skatino humanitarinius
mokslus, suvokė, jog būtent per šią sferą įgyjamas platesnis ir gilesnis
požiūris į pasaulį. Ne tik mokslui ar menui atsidavę, aukštus postus
užimantys valdininkai, inžinieriai, bet ir eiliniai tarnautojai ar
kariškiai prieš karą buvo išsilavinę tikrąja to žodžio prasme žmonės.
Tai ir yra tas prietaisais nepamatuojamas „energetinis
laukas“, iš kurio
kyla ne vien pragmatiškas piliečio nusiteikimas valstybės atžvilgiu, bet
ir, nepaisant pačios valstybės ydų, pasiryžimas jai aukotis. Tai ir yra
patriotizmas. Be tokio subtilaus nusiteikimo nebūtų buvę jokios pokario
partizanų kovos.
Koks dabartinės mūsų tautos „energetinis laukas“? Daug prieštaringesnis
nei prieš karą ir dar su senkančių baterijų nuojauta. Paskelbta
prasminga akcija - idėja Lietuvai. Nežinau, gal tie, kurie jas
surenka, slepia, bet kol kas didelio antplūdžio nematau. O juk po
beveik 30 atkurtos nepriklausomybės metų, pačiu kūrybiškiausiu žmogaus
ir valstybės laikotarpiu, idėjas reikėtų vežimais vežti.
Vėlgi, lyginant su modernios Lietuvos kūrimu po 1918 m., pakito ir
žmonių santykis su valstybe. Tada - tiesioginis, nuoširdus, pakylėtas,
neretai net nudeginantis sparnus, nuviliantis, bet sunkiu metu
neatimantis ryžto aukotis.
Gal lemiamu momentu ir dabar taip būtų, per pastaruosius penkerius metus
daug kas žmonių nuostatose pasikeitė, tačiau tebedominuoja atsargumas,
kuris ribojasi su įtarumu, ar valstybė jo neapgaus, pragmatiškumas ir
gal dar ne ciniškas, bet tikrai tiesmukas požiūris: „Tu - man, aš -
tau.“
Todėl štai emigracija - daug intensyvesnė, nei turėtų būti okupacijos
jungą nusimetusioje ir naujiems kūrybiniams žygiams pasiruošusioje
valstybėje. Žmonės praranda ar vis dar neatgauna tikėjimo? Kuriame
projektus Lietuvoje ir dalyvausime ES ateities projektuose, bet tautos
dvasinės būklės, savo likimo vis dar nežinome: ar toliau silpsta
dvasia, ar jau keliasi.
