Vingio parke, prie kavinės „Lakštingala“, nutiesti pėsčiųjų takai ir automobilių stovėjimo aikštelė yra pastatai.
Taip nutarė teismas, ne tik įpareigojęs už savus pinigus tai įrengusį verslininką R.Katiną sumokėti beveik 300 tūkstančių eurų, bet ir iš ten išsikelti.
Maža to, už privačias lėšas pastatytoje ir pastatu pavadintoje automobilių stovėjimo aikštelėje savivaldybė įrengė parkomatus ir už mašinų stovėjimą pradėjo rinkti mokesčius.
Perėmė griuvėsius
Keistos istorijos šaknys – 1999 metai. Dabartinės „Lakštingalos“ vietoje po 1993 metais kilusio gaisro tuomet ilgai riogsojo griuvėsiai, o teritorija šalimais labiau priminė kemsyną negu parką.
Savivaldybė pinigų neturėjo, tad gelbėti situaciją ryžosi R.Katinas. Pagal sutartį su griuvėsius valdžiusia sostinės savivaldybės įmone „Vilniaus parkai“ verslininko bendrovė už savo lėšas įsipareigojo atstatyti ir rekonstruoti kavinę, sutvarkyti aplinką.
Už tai jis gavo teisę už fiksuotą 1148 litų (apie 332 eurus) mėnesio mokestį 100 metų išsinuomoti patalpas su galimybe vėliau jas privatizuoti.
Dar po pusmečio sutartis buvo pakoreguota – sutarta, kad privačiomis lėšomis padidinus rekonstruojamo pastato plotą papildomai įrengto ploto nuosavybė, suderinus su Vilniaus savivaldybe, pereina investuotojui.
Naudojosi visi vilniečiai
Verslininkas investavo beveik 1,7 milijono litų (apie 500 tūkstančių eurų), ir jau 2004 metais rekonstrukcija buvo baigta.
Vietoj buvusio 255 kvadratinių metrų ploto „Lakštingalos“ pastato iškilo 426 kvadratinių metrų kavinė su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, o vietoj kemsyno buvo įrengta 922 kvadratinių metrų automobilių stovėjimo aikštelė ir 506 kvadratiniai metrai pėsčiųjų takų.
Šiais takais ir automobilių stovėjimo aikštele nemokamai naudojosi ne tik kavinės lankytojai, bet ir visi į Vingio parką atvykę vilniečiai.
Įsipareigojimus žadėjo vykdyti
2008 metais, kaip ir buvo numatyta sutartyse, buvo pradėti rengti dokumentai, pagal kuriuos padidėjęs patalpų ir inžinerinių statinių plotas turėjo būti perleistas įmonės „Disona“ nuosavybėn.
Tam buvo gautas ir Vilniaus savivaldybės pritarimas. Bet viską sujaukė netikėtas sprendimas dėl skolų likviduoti bendrovę „Vilniaus parkai“, o jos turtą perduoti savivaldybės žinion.
Tačiau net ir užvirus ginčams dėl įmonės likvidavimo tuometis Artūro Zuoko vadovaujamos savivaldybės administracijos vadovas Valdas Klimavičius oficialiai pareiškė, kad savivaldybė įsipareigoja „Disonos“ nuosavybėn perleisti papildomai įrengtą plotą ir suteikti pirmenybę privatizuojant nuomuojamas 255 kvadratinių metrų ploto kavinės patalpas.
Patalpos – ir pėsčiųjų takai
Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis atėjus į valdžią Remigijui Šimašiui su komanda.
Kai jau reikėjo nuosavybę perrašyti investuotojui, savivaldybės klerkai sugalvojo, kad R.Katinas visą laiką per mažai mokėjo už patalpų nuomą.
Esą patalpos yra ne tik kavinė, bet ir automobilių stovėjimo aikštelė, pėsčiųjų takai bei kiti įrenginiai.
Remdamasi šia logika likvidavimo vos išvengusi savivaldybės įmonė „Vilniaus parkai“ kreipėsi į teismą ir pareiškė, kad nuo 2004 metų „Disona“ neteisėtai naudojosi 1688 kvadratinių metrų patalpų plotu ir nemokėjo už jas nuomos mokesčio.
Šoko pagal savivaldybės dūdą
„Po šio ieškinio mane ištiko šokas. Įsivaizduokite, jūs nuomojatės namą, savininko prašymu dar papildomai už savo pinigus kieme įrengiate vaikų žaidimo aikšteles, sutvarkote aplinką, o šeimininkas už sutvarkytą plotą pareikalauja mokėti papildomą nuomą. Panašiai, tik dar blogiau atsitiko man, nes sutartyse buvo pažadėta, kad po gaisro atstatyto pastato dalį, kurį naudoju visuomenės reikmėms, mano bendrovė galės privatizuoti.
Todėl atstatydamas atidaviau ne tik pinigus, bet ir visą savo energiją bei širdį“, – stebėjosi R.Katinas.
Nors daug kam savivaldybės įmonės reikalavimas atrodė absurdiškas, 2015 metų birželio 1 dieną teisėjos Audronės Jarackaitės vadovaujama Apeliacinio teismo kolegija ieškinį patenkino, pripažino, kad pėsčiųjų takai yra patalpos, ir priteisė sumokėti „Vilniaus parkų“ reikalautus 770 tūkstančių litų su palūkanomis – iš viso 267 tūkstančius eurų.
Surašė naują ieškinį
Tačiau šį sprendimą 2015 metų pabaigoje į šipulius sudaužė Aukščiausiasis teismas. Jis ne tik pareiškė, kad „Vilniaus parkai“ negali reikalauti nuomos mokesčio, bet ir akcentavo, jog ieškinį patenkinęs Apeliacinis teismas padarė proceso teisės normos pažeidimus.
Atrodė, kad visiems ginčams galutinai padėtas taškas, tačiau R.Katinas veltui džiaugėsi.
Mero R.Šimašiaus advokatas Kęstutis Kvainauskas „Vilniaus parkų“ vardu surašė naują ieškinį. Šįkart buvo reikalaujama iš esmės to paties, tik kitais žodžiais – prašoma priteisti tuos pačius 267 tūkstančius eurų, nes „Disona“ be jokio teisinio pagrindo naudojosi patalpomis ir taip nepagrįstai praturtėjo.
Žadėjo perkalbėti merą
„Naiviai buvau įsitikinęs, kad visi šie žaidimai, siekiant perimti mano turtą, vyksta merui R.Šimašiui nieko nežinant, tad užsirašiau į priėmimą, kad viską papasakočiau“, – sakė R.Katinas.
Susitikimo metu R.Katinas merui papasakojo ne tik apie savo bėdas, bet ir galimas aferas, kurias daro „Vilniaus parkai“ pusvelčiui perleisdami itin brangų nekilnojamąjį turtą.
„Man tuomet susidarė įspūdis, kad meras viską suprato. Jis ketino pasidomėti ne tik „Lakštingalos“ reikalais, bet įsigilinti į aferas, kurias darė „Vilniaus parkai“, – prašė raštu pateikti visą informaciją“, – sakė R.Katinas.
Bet vos išėjus iš mero kabineto, verslininką pasitiko advokatas K.Kvainauskas.
„Dabar aš užeisiu, tegul tik pabando padėti „Disonai“ – po dviejų valandų jau nebebus meras“, – taip, anot R.Katino, pasakęs K.Kvainauskas.
Toks įspėjimas pasitvirtino – vėliau R.Šimašius nebeatsakė į jokius raštus – viską persiųsdavo tuometei administracijos vadovei Almai Vaitkunskienei, o ji pasiūlydavo kreiptis į „Vilniaus parkų“ valdybą.
Apvertė aukštyn kojomis
Tuo metu K.Kvainausko inicijuoti ieškiniai stūmėsi pirmyn tarsi sviestu patepti. Vėl pėsčiųjų takai bei automobilių stovėjimo aikštelė buvo įvardyti kaip pastatai.
O Vilniaus savivaldybei neparanki Aukščiausiojo teismo nutartis buvo apversta aukštyn kojomis – teigiama, kad šis teismas akcentavo, jog „Disona“ patalpomis naudojasi neteisėtai, nors iš tiesų dėl to kasacinis teismas išvis nepasakė savo nuomonės.
Maža to, A.Vaitkunskienė viename atsiliepime pareiškė, kad minėto Aukščiausiojo teismo išnagrinėtoje byloje „Vilniaus parkų“ naudai buvo priteisti 267 tūkstančiai eurų, nors kasacinis teismas pasielgė priešingai – panaikino sprendimą priteisti šią pinigų sumą.
Įrodymų net nevertino
„Disonos“ advokatų bandymai įrodyti tai, kas, atrodytų, yra akivaizdu, teismuose atsimušdavo lyg žirniai į sieną.
Norėdami įrodyti, kad pėsčiųjų takai bei automobilių stovėjimo aikštelė nėra pastatai, advokatai pateikė Registrų centro išrašą, kur aiškiai rašoma, kad tai – inžineriniai statiniai.
Tai akcentavo ir antstolis ir dar pabrėžė, kad tiek pėsčiųjų takai, tiek automobilių stovėjimo aikštelė yra vieši, visiems prieinami ir niekaip su kavine nesusiję įrenginiai.
Bet Konstantino Gurino vadovaujama Apeliacinio teismo kolegija to net nevertino, pareiškusi, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodytos kitais teismų sprendimais.
Vienoje kavinėje – dvi įmonės
Pirmą kartą teisėjai atsikvošėjo tik balandžio mėnesį. Išnagrinėjęs savivaldybės prašymą iškeldinti R.Katino bendrovę iš patalpų, Vilniaus apygardos teismas akcentavo akivaizdžius dalykus, jog nei aikštelė, nei pėsčiųjų takai, nei priegrinda nėra pastatai – tai yra viešo naudojimo inžineriniai statiniai.
Vis dėlto teismas nutarė R.Katino bendrovę iškeldinti iš dalies kavinės pastato.
„Dabar taip ir gyvename – pusę pastato valdo mano bendrovė, pusę – „Vilniaus parkai“. O kenčia vilniečiai, nes tokiomis sąlygomis kavinė negali funkcionuoti“, – sakė R.Katinas.
Jis neabejoja, kad visą šią teisinę makalynę savivaldybės vadovai užvirė vien tam, kad galėtų perimti prestižinėje Vilniaus vietoje esantį pastatą, o paskui pigiai leisti privatizuoti savo draugams.
Tačiau tai padaryti, atrodo, dabar jau nebus taip paprasta. Neseniai Apeliacinis teismas priėmė sprendimą uždrausti Vilniaus savivaldybei parduoti ar kitaip perleisti „Lakštingalos“ kavinę ir šalia jos esančius takus bei aikšteles.
