„Miško brolių“ darbas
D.Kepenis savaitgalį socialiniame tinkle „Facebook“ išplatino vaizdo įrašą, kuriame pasakojo savo pažįstamo istoriją. Jis pasakojo, kad pažįstamo artimuosius pokario metais nužudė „miško broliai“.
„Kraštietis advokatas atvežė ir atidavė dukrai pluoštą bylos dokumentų, kuriuos surinko šeimos prašymu. Iš jų ir paaiškėjo, kieno tai darbas. Bandžiau patikslinti – gal tie banditai stribai? Ne, sako – miškiniai, partizanai. Dar tikslinau – ar ne tie patys partizanai (taip jie buvo vadinami mūsų mokykliniuose vadovėliuose), kurie karo metais versdavo nuo bėgių vokiečių ešelonus ir kovėsi su tautiečiais baltaraiščiais? Daug pagiriamųjų knygų jiems buvo išleista pokario metais iki pat sovietinio režimo pabaigos“, – rašė D.Kepenis.
Jis, reaguodamas į didelį susidomėjimą, pateikė ir idėją Lietuvai. „Ne vienos šalies istorijoje yra brolžudiškų kovų, bet turime puikių pavyzdžių, kaip buvo užkasti karo kirviai, kaip pastatyti susitaikymo paminklai ir puoselėjama atgailos ir atleidimo dvasia. Todėl šio teksto pabaigoje – mano idėja Lietuvai. Nebedraskykime, nebeaitrinkime sunkiai užgijusių žaizdų. Parodykime jaunimui abi kruvinos istorijos puses ir pakvieskime pastatyti Tautos susitaikymo ir atgailos paminklą“, – idėja pasidalijo D.Kepenis.
Savo žodžių nesigaili
Pats D.Kepenis, aiškindamas situaciją naujienų portalui lrytas.lt, tikino, kad dėl pareiškimo tikrai nesigaili.
„Tikrai nesitikėjau, kad taip įvyks, to nelaukiau. Aš buvau labai sukrėstas tos žinios, kurią paskelbiau, man tai buvo tikrai naujiena. Bet ką aš iš tikrųjų norėjau pasakyti. Dabar mes turime statyti paminklą susitaikymo, atleidimo ir atgailos. Kad prie tų klausimų daugiau negrįžtume“, – aiškino parlamentaras.
„Kiekvienas žmogus, kuris rašo savo nuomonę, jis išeina iš savo tam tikrų samprotavimų. Bet aš pats esu iš tų žmonių, kuris galėtų labai stipriai pykti ant tarybų valdžios. Bet aš supratau, kad pyktis tikrai niekur neveda. Ir mes prisimename gražiai tuos žmones, kurie kovojo už mūsų laisvę ir teisybę. Man čia nėra jokių abejonių. Visada sakiau, kad patriotai yra didžiausias mūsų turtas. Keldami vienos pusės problemas į paviršių, kitų mes neišspręsime. Vienintelis kelias, žinant visą situaciją, yra atleisti ir susitaikyti ir niekuomet prie tų klausimų negrįžti.
„Gerbkime savo didvyrius. Bet šimtai tūkstančių žmonių turi savo nuoskaudų. Nes aš tris sykius turėjau paklausti, ar tikrai čia buvo banditai. Ir aš klausiu, ar stribai čia taip pasielgė. Ir jie man sako, kad miško broliai, ir jie turi tai įrodančius dokumentus“, – naujienų portalui lrytas.lt savo poziciją dar kartą išdėstė D.Kepenis.
Nesupranta, ką kalba
Kritikos žodžių D.Kepenis už tokį pareiškimą sulaukė ir iš frakcijos kolegos Justo Džiugelio. Jis tiesiogiai prašė daugiau su tokiais pareiškimais į viešąją erdvę neiti. „Gal jau riškit su savo tom FB transliacijom? Garbės tai nepriduoda nei LVŽS, nei visam Seimui“, – rašė parlamentaras.
Sureagavo ir Rytų Europos studijų centro direktoriaus pavaduotojas Vytautas Keršanskas. Jis aiškiai pasakė, kad Seimo narys nesigaudo, nesupranta sąvokų.
Tam pritarė ir naujienų portalo lrytas.lt kalbintas parlamentaras, istorikas Arvydas Anušauskas.
„Kaip parlamentaras naudoja sovietinę ir okupacinio režimo pusę šimto metų naudotą propagandos kalbą: kovotojus dėl savo valstybės vadina „banditais“. Tai labai aiškiai išsako, kad, švelniausiai sakant, jis visiškai nesiorientuoja Lietuvos istorijoje. O, tiksliau kalbant, mano supratimu, jis ne tik nesiorientuoja, o tai yra jo pasaulėžiūros pavyzdys“, – tikino A.Anušauskas.
Jo teigimu, šis parlamentaro pareiškimas galbūt yra ir noras pasiviešinti. „Šokti ant žuvusių žmonių kaulų yra labai kontroversiškas būdas siekti viešumo. Niekas nenori aitrinti tų žaizdų“, – tikino parlamentaras.
Vis dėlto jis teigė, kad D.Kepeniui reikėtų suprasti, kad pokariu, vykstant partizaniniam karui, vienas iš esminių darbų buvo siekis diskredituoti pogrindį. „Tam buvo skirtos visos priemonės, naudojamos bet kurios galimybės“, – sakė A.Anušauskas.
„Man asmeniškai pačiam teko tirti istorijas, kai žmonės pusę šimto metų buvo įsitikinę, kad jų artimieji tapo partizanų aukomis. Nes jiems kažkas tai pasakė. Bet paaiškėdavo, kad arba tie žmonės slapta įkalinti mirė kalėjimuose, arba nužudyti buvo pačių stribų, ar NKVD darbuotojų“, – pasakojo A.Anušauskas.
„Kadaise tai buvo tikrai naudinga, nes tie žmonės sovietmečiu dar gaudavo ir priedus prie pensijų, net nesigilindami į tas istorijas ir negalėdami to daryti“, – naujienų portalui lrytas.lt sakė A.Anušauskas.
Teko atsiprašyti
Pastarasis visuomenę sukrėtęs skandalas buvo rašytojos Rūtos Vanagaitės istorijos interpretacija Adolfo Ramanausko-Vanago savižudybės tema. Tą kartą rašytoja buvo stipriai sukritikuota, leidykla nutraukė su ja visus darbinius ryšius, iš prekybos išėmė visas jos knygas.
Pati rašytoja po kiek laiko atsiprašė, tvirtindama, kad kaip faktą pateikė iš sovietų bylų likusią informaciją.
