Tačiau L.Kojalai Lietuva turtinga ne tik asmenybėmis, bet ir gamta.
„Ji netobula, bet ji – sava ir nepakeičiama“, - interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė L.Kojala.
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Esu gimęs ir augęs Vilniuje. Ši vieta ypatinga daugeliu aspektų – nuo istorijos ir architektūros iki svarbos šaliai bei valstybinio statuso. Vis dėlto man reikšmingiausia tai, kaip šis miestas kasmet gražėja, vystosi ir tobulėja – visa tai vyksta mano akyse. Tai suteikia miestui papildomo dinamiškumo. Palyginimui, dažnas europietis gyvena daug labiau nusistovėjusioje erdvėje, nemato didelių pokyčių.
Šiandien jau galime drąsiai teigti, kad Vilnius yra europietiškas, patogus gyventi miestas. Nors dėl europietiškumo kai kas galėtų pasiginčyti – mūsų politikai nesupranta, kad toks puikus miestas ir dar sostinė negali neturėti padoraus futbolo stadiono.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Vaikystėje itin patiko keliauti kartu su tėvais po įvairias Europos šalis, nuo Lenkijos iki Italijos ar Šveicarijos. Tai būdavo turistinės kelionės autobusu, kurių kasmet labai laukdavau. Nors buvau dar visai vaikas, manau, jog tai praplėtė akiratį, padėjo pažinti pasaulį, suvokti jo įvairovę. Be to, galiu jaunesniems studentams pasakoti, kaip stovėdavome automobilių eilėje prie Lenkijos ir visų kitų valstybių sienų ir laukdavome įlipančių pasienio pareigūnų – į Vakarus dažniausiai keliaujantys dabartiniai studentai nebelabai supranta, ką tai reiškia.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Nežinau, ar tai galima laikyti lietuviška švente, bet man patinka Kūčių vakaras, jį supanti atmosfera, tradicijos – nors be dvylikos patiekalų nelabai ko daugiau laikomės. Tai yra puiki proga jaukiai ir ramiai pabūti artimųjų rate, prisiminti Kalėdų šventės esmę bei prasmę, įvertinti besibaigiančius metus.
– Gražiausia Lietuvos vieta yra..?
– Išskirčiau rudeninę Palangą – būtent rudeninę, mat atslūgus vasaros sezonui šis miestas atskleidžia save kitomis spalvomis, tampa ramybės oaze. Tuomet yra gerokai lengviau mėgautis visais gamtos teikiamais malonumais – jūra, kopomis, miškais, kartu neprarandant miestelio teikiamų privalumų. Negaliu nepaminėti ir Kauno – jame jaučiasi dar tarpukariu sukurta atmosfera, savotiškas šarmas, kurį, neabejoju, galima ir dar labiau atskleisti.
– Kuris Lietuvos miestas jūsų manymu yra geriausias?
– Vilnius. Turbūt natūralu, nes tai – mano miestas. Bet jis nepaliauja stebinti – savo senamiesčiu ir jo aprėptimi, kai greta žaliuojančios erdvės yra architektūriniai paminklai, kūrybingais žmonėmis, naujai atsiveriančiomis erdvėmis. O kur dar Žvėrynas su Vingio parku. Be to, miestas yra saugus ir optimalaus dydžio – nepernelyg perkrautas, bet ir ne per mažas, todėl čia gausu renginių ir tarptautiškumo.
– Kas jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Mane žavi mūsų diplomatas, tarpukario užsienio reikalų ministras, vėliau okupuotos Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898-1983). Jis buvo jauniausias tuometinėje Europoje užsienio reikalų ministras, pabandęs pakloti modernios, išlaikytos, bet kartu principingos užsienio politikos pamatus. Tiek, kiek mes tai galime įvertinti iš vaizdo įrašų ar aprašymų, man krenta į akis jo laikysena, žinios, platus žvilgsnis.
Pagrindinis S. Lozoraičio vyresniojo gyvenimo siekis buvo išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, ir nors to nepavyko padaryti, jis stengėsi iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų, jau būdamas už šalies ribų. Tai vienas tų žmonių, kurio veikla išeivijoje užtikrino, kad Lietuvos nepriklausomybės byla nebūtų užmiršta, o tokios valstybės kaip JAV niekada nepripažintų sovietinės okupacijos.
Mums ir šiandien politikoje bei diplomatijoje labai reikia žingeidžių žmonių, kurie gali pasiūlyti viziją bei tam tikrą mąstymo mokyklą – tai svarbi valstybingumo pamatų dalis.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Tokių tikrai ne viena. Būtų labai įdomus atviras pokalbis su prezidente Dalia Grybauskaite – užimant pareigas ir priimant sprendimus situacija matosi visai kitaip, nei vertinant iš šono. Kadangi aš analizuoju užsienio politiką, neabejotinai būtų aspektų, kurių vertinimą – ne oficialų – norėčiau išgirsti. Taip pat – prezidentu Valdu Adamkumi, kurio laikysena ir diplomatiškumas visuomet verčia pasitempti visus aplinkinius, o kadaise paskatino mane sukti į politikos mokslus.
Tikrai turėčiau ko paklausti režisieriaus Rimo Tumino, kurio spektakliai, pavyzdžiui „Revizorius“, visada skatino prisiminti meilę teatrui – kadaise, vaikystėje, esu pats vaidinęs jame. Lygiai taip pat aktoriumi Rolandu Kazlu – tai žmonės, kurie gyvenime pasirinko visiškai kitokį kelią, nei aš, tad mato pasaulį iš kitokios perspektyvos. To labai reikia, kad gyvenime neužsidarytume siaurame rate ir matytume platesnį vaizdą.
Gaila, bet nebepavyks įgyvendinti plano papietauti su prof. Leonidu Donskiu, kurio netektis tikrai paliko Lietuvos intelektualinį pasaulį skurdesnį.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Negalėčiau išskirti vienos grupės ar dainos, kadangi mano muzikiniai atramos taškai yra keli ir pirmiausiai susieti su užsieniu – britų grupe Muse, L. van Beethovenu, Andrea Bocelli, kompozitoriumi Hansu Zimmeriu.
Iš lietuviškų dainų tikrai paminėčiau tokias kaip Andriaus Mamontovo „Geltona, žalia, raudona“, Sauliaus Mykolaičio „Matrica“, „Aš mylėjau tave tau nežinant“, kurią dainavo Olegas Ditkovskis, Vytautas Kernagis ir kiti atlikėjai, iš vaikystės – Keistuolių „Geltonų plytų kelias“. Ir, žinoma, Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“ – turbūt mūsų antras himnas, kurio žodžius išpyškinčiau prikeltas trečią valandą ryto.
– Ar turite mėgstiamiausią lietuvišką prekę?
– Tai natūralus, tikras, lietuviškas medus. Gyvendamas Jungtinėse Valstijose ne vieną nudžiuginau tokia dovana.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Be jokių abejonių – šaltibarščiai. Nesvarbu, žiemą ar vasarą, tai patiekalas, kurio niekada neatsisakysiu. Žinoma, svarbu, kad būtų tinkamai paruoštas.
– Kokie penki gražiausi lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Laisvė, nepriklausomybė, valstybė, atsakomybė, viltis.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Darbštumas, pesimizmas, gebėjimas susitelkti tada, kai reikia.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Neperšokęs griovio nesakyk „op“ – prasmingai pamoko pabaigti darbą ir tik tada džiaugtis rezultatais.
– Jūs mylite Lietuvą, nes …
– Ji netobula, bet ji – sava ir nepakeičiama.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Linkiu dažniau akcentuoti šviesiąją gyvenimo pusę – net tada, kai užklumpa negandos, nepamirškime, jog gyvename laisvoje ir gražioje valstybėje, dėl kurios daug kartų padėjo savo galvas. Neturėtume to pamiršti.
Tokių šalių šiandien yra mažiau nei pusė pasaulyje, tad gausybė žmonių norėtų to, ką turime. Bet ne visada įvertiname.
Viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo kiekvieno piliečio – visiškai nesvarbu užimamos pareigos, statusas, kilmė ar šeimos istorija – turime įnešti savo indėlį.
