Už tai, kad galėtų dėstyti Klaipėdos universitete, geologijos mokslų daktaras J.Šečkus dar turi primokėti iš savo kišenės.
„Diskusijos dėl dėstytojų atlyginimų aukštosiose mokyklose prasidėjo dar prieš metus, o dabar jau atėjo toks laikas, kai pradedame patys mokėti už savo darbą – dėstymą“, – stebėjosi 39 metų vyras.
Vilniuje gyvenantis mokslininkas dėstyti į Klaipėdos universitetą atvyksta penkioms dienoms per mėnesį, o už penktadalį etato gauna 90 eurų algą.
Uostamiestyje vilnietis gyvena universiteto bendrabutyje. Pernai už jį per parą mokėjo 7 eurus, šiemet kaina pakilo iki 15 eurų.
Vadinasi, už keturias čia praleistas paras tenka atseikėti 60 eurų.
Dar maždaug 40 eurų kainuoja degalai, kurių reikia nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal.
– Vadinasi, Klaipėdoje dėstydamas studentams nieko neuždirbate? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Šečkaus.
– Suskaičiavau visas išlaidas ir suvokiau, kad šiemet jau susimoku už galimybę dėstyti.
Atlyginimai kasmet perskaičiuojami, jie priklauso nuo studentų, valandų skaičiaus ir kitų dalykų. Ta skaičiavimo formulė gana sudėtinga.
Ir paskaitose praleistas laikas dar nieko nepasako – juk joms reikia ruoštis. Sakyčiau, viena paskaitos valanda – maždaug šešios valandos ruošimosi. O dar reikia dalyvauti studentų darbų gynimo komisijose, dar baigiamųjų darbų taisymas, praktikos.
Dėstytojai keliauja, dalyvauja ekspedicijose. Po to stengiasi perteikti studentams, kas naujo pasaulyje. Todėl kiekvienais metais paskaitos atnaujinamos.
– Šie mokslo metai pateikė netikėtumų?
– Universiteto bendrabučio kaina, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo dvigubai: gal tai ir normalu – viskas brangsta, bendrabutį reikia išlaikyti.
Sąlygos čia geros, kambarėlis nedidelis, bet jaukus, tylu, gali ramiai dirbti.
Bet kai tą mokestį palygini su dėstytojo atlyginimu, suvoki, kad tai – nenormalu. O juk dar reikia ir pavalgyti.
Džiaugiuosi, kad Klaipėdos universitetas sudaro galimybes pasirinkti tinkamą paskaitų laiką, susidaryti lankstų darbo tvarkaraštį, suderinant su kitais savo reikalais, – pats pasirenku dienas, kada galiu atvažiuoti.
– Jūsų pajamos Klaipėdoje – minus dešimt eurų. O kaip tada pragyvenate? Juk su žmona auginate du vaikus.
– Dėstymas daugumai lektorių, docentų nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Daugelis turi kitos veiklos – ir susijusios, ir nesusijusios su jų specialybėmis.
Aš dar dėstau Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dirbu Geologijos įmonių asociacijoje, o laisvu laiku jau keletą metų vairuoju taksi.
Šis darbas man tinka, nes gali pasirinkti, kada gali teikti paslaugas. Tai būna ne tik dienomis, bet ir naktimis.
Už taksi paslaugas gaunami pinigai didesni už visas kitas mano pajamas iš vadinamųjų pagrindinių darboviečių.
Aš ir mano šeima nebadaujame – viską sudėjus išeina ganėtinai padorus atlyginimas, gal net didesnis negu Lietuvos vidurkis. Tačiau tai turiu užsidirbti keturiuose darbuose. Manau, tai nėra normalu.
– Kokios patirties keliomis kalbomis kalbančiam dėstytojui, mokslų daktarui duoda taksisto darbas?
– Taksisto darbas pavirto savotišku socialiniu eksperimentu. „Geologo taksi“ paskyra tapo gana populiari. Tai tarsi švietimo kanalas, kuriame žmonės sužino ne tik apie mane, bet ir apie mūsų valstybės švietimo sistemos problemas.
Veždamas žmones pasikalbu apie viską – ir apie tokius absurdus, kaip darbas su nuostolio ženklu.
– Jūsų kolegos dėstytojai taip pat priversti dirbti keliuose darbuose? Ar yra tokių, kurie pasirinko kvalifikacijos neatitinkančius darbus?
– Kiti taip pat verčiasi įvairia veikla. Daugelis geologų papildomai dirba privačiose geologijos įmonėse arba Lietuvos geologijos tarnyboje, Gamtos tyrimų centre.
– Tačiau yra ir tokių, kurie norėtų įsidarbinti prekybos centre paprastu darbininku?
– Žinau, kur lenkiate. Girdėjau, kad puiki Klaipėdos universiteto dėstytoja, baltų filologijos profesorė, nebegaudama pakankamai paskaitų ir pritrūkusi pinigų gyvenimui, norėjo įsidarbinti prekybos centre.
Ji – prie tikslumo įpratęs mokslo žmogus, labai kruopščiai užpildė savo anketą, o ją perskaitę darbdaviai sutriko, pamanė, gal čia kokia provokacija, ir į darbą nepriėmė. Liūdna, kad taip nutinka.
Dabartinė mokslo žmonių situacija man panašėja į savotišką mokslo genocidą.
Įsivaizduokite, ką reiškia, kai 50–60 metų žmogus priverstas dirbti visai kitą darbą, nesusijusį su tuo, ko visą gyvenimą mokėsi.
Gal ir per šiurkštus palyginimas, bet man tai jau primena sovietinius trėmimus į Sibirą, kai aukštuomenė ten buvo priversta tampyti rąstus, kirsti medžius, statyti barakus. Manau, šis palyginimas puikiai atspindi šiandieninės mūsų švietimo sistemos situaciją.
– Ar tiesa, kad dėstytojai gauna daug mažiau nei mokytojai?
– Visuomenė neblogai žino mokytojų problemas, pritaria jų reikalavimams dėl atlyginimų didinimo, juos palaiko. Tačiau mažai kas girdėjo, kad dėstytojų atlyginimai gal keturis kartus mažesni negu mokytojų.
O juk kad taptum dėstytoju, reikėjo ilgiau mokytis, be to, dėstytojaudamas turi pateikti informaciją brandesnei auditorijai.
– Tai kodėl dėstytojai nieko nedaro?
– Viskas priklauso nuo pačios akademinės bendruomenės. Jei ji toliau tylės, bijos, kad bus susidorota, neteks darbo, kad aukštosiose mokyklose bus sumažinta programų, niekas nesikeis.
Esu įsitikinęs, kad mokslo žmonės turi kilti į kovą su dvigalviu slibinu: viena galva – universitetų vadovybė, neskaidri tvarka universitetuose ir apmokėjimo neaiškumai, antra galva – vykdomosios valdžios negalia tą netvarką sutvarkyti.
Ką daryti, kad dėstytojų atlyginimai taptų padoresni? Kiekvienas studentas per semestrą privalo surinkti tam tikrą kreditų skaičių. Dėstytojų darbo apmokėjimas taip pat turi būti vertinamas kreditais. O valdžia turi įvertinti to kredito kainą.
Dabar kiekvienas universitetas turi savo mokėjimo formulę ar metodiką. Ten yra įvairiausių koeficientų, kriterijų, kurių aš, ketverius metus dirbdamas universitetuose, nesuprantu.
– Situacija ne iš maloniųjų. Tai kodėl jūs vis vien važinėjate dirbti į Klaipėdą ir Kauną?
– Yra trys priežastys. Visų pirma, dėstytojo darbas man labai patinka.
Aš esu nuo vaikystės susijęs su geologija – mano tėvas buvo geofizikas, nuo trejų metų su juo dalyvavau geologinėse praktikose, puikiai pažįstu tą aplinką ir jos žmones.
Antra, esant tokiai švietimo sistemai tik ir laukiama, kada tokių retesnių specialybių dėstytojai, kurių grupėse nėra daug studentų, išsibėgios. Tada tokias grupes bus galima panaikinti – visa tai susiję su krepšelių sistema.
Jei tokie kaip aš išeis, programų nebeliks, bus galima pasakyti, kad toks mokslas Lietuvai nereikalingas. O valstybė greitai pajustų tokių specialistų trūkumą – juos tektų kviesti iš užsienio.
Ir trečioji priežastis – mano optimizmas. Visada tikiu, kad blogi dalykai kada nors turi baigtis. Tokia absurdiška situacija negali būti begalinė, nes antraip pasaulyje tvyrotų chaosas.
Neturi rezervų didinti atlyginimų
Rima Mickevičienė
Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto dekanė
„Dėstytojų atlyginimai maži visoje Lietuvoje, todėl Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija ėmėsi aukštojo mokslo reformos. Gal problema bus išspręsta.
Kiekvienas universitetas yra nustatęs savus darbo krūvius – kiek dėstytojas turi dirbti per mokslo metus.
Šio dėstytojo krūvis – 151 valanda. Tai – 0,2 etato. Mažai dirba, mažai ir gauna. Galėtų būti daugiau, bet kol kas tokia yra tvarka. Atlygio mažėjimą lemia ir studentų skaičiaus mažėjimas.
Dėstytojas dirba pas mus nuo 2014 metų, ir per tą laiką niekas nesikeitė. Suprantu, kad Lietuvoje viskas pabrango, bet mes neturėjome rezervų didinti atlyginimų.
Aišku, jie turi būti didesni, bet tai nėra vien tik Klaipėdos universiteto galvos skausmas. Mūsų universiteto dėstytojo atlyginimo vidurkis – didesnis negu minimalus.“