Ketvirtadienį Seimo plenarinio posėdžio metu perskirstoma dalis komitetų narių. Pakeitus komitetų narių skaičių, dalis parlamentarų pereitų dirbti į kitus komitetus. Daugelio nuostabai, sveikatingumą skatinantį D.Kepenį norima paskirti į švietimo reikalais besirūpinantį komitetą,
Nesuprato kodėl
Toks D.Kepenio darbo srities pokytis pro akis nepraslydo kitiems Seimo nariams. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Jurgis Razma stebėjosi, kaip partizanų vardą žeminančius komentarus viešinęs D.Kepenis gali dirbti švietimo srityje.
„Vienas jūsų (valstiečių – Aut.) frakcijos narys neseniai pademonstravo „gilias istorines žinias“ apie partizaninės kovos laikotarpį. Sakykite, ar būtent už šiuos nuopelnus jūs jį keliate į Švietimo ir mokslo komitetą, kad turėtų geresnes galimybes tomis žiniomis šviesti ir visuomenę“, – komitetų pokyčius pristatinėjusios valstietės Rimos Baškienės klausė J.Razma.
Tokio ironiško konservatoriaus klausimo sulaukusi R.Baškienė sakė nenorinti sureikšminti D.Kepenio pasakytų minčių, kurios, pasak politikės, galėjo būti netinkamai suprastos. Ji taip pat teigė tikinti, kad frakcijos kolega D.Kepenis Švietimo ir mokslo komitete sugebės pagilinti savo žinias.
Kitas konservatorius Vytautas Juozapaitis, dirbantis Kultūros komitete, ironizavo, kad jei komitetuose galima ne tik dirbti, bet ir mokytis, jis nori pereitų į Kaimo reikalų komitetą. Todėl paprašė klausimo svarstyme pertraukos. Seimas pritarė pertraukai iki kito, t.y. vakarinio, plenarinio posėdžio.
„Miško brolių“ darbas
D.Kepenis savaitgalį socialiniame tinkle „Facebook“ išplatino vaizdo įrašą, kuriame pasakojo savo pažįstamo istoriją. Jis pasakojo, kad pažįstamo artimuosius pokario metais nužudė „miško broliai“.
„Kraštietis advokatas atvežė ir atidavė dukrai pluoštą bylos dokumentų, kuriuos surinko šeimos prašymu. Iš jų ir paaiškėjo, kieno tai darbas. Bandžiau patikslinti – gal tie banditai stribai?
Ne, sako – miškiniai, partizanai. Dar tikslinau – ar ne tie patys partizanai (taip jie buvo vadinami mūsų mokykliniuose vadovėliuose), kurie karo metais versdavo nuo bėgių vokiečių ešelonus ir kovėsi su tautiečiais baltaraiščiais? Daug pagiriamųjų knygų jiems buvo išleista pokario metais iki pat sovietinio režimo pabaigos“, – rašė D.Kepenis.
Jis, reaguodamas į didelį susidomėjimą, pateikė ir idėją Lietuvai. „Ne vienos šalies istorijoje yra brolžudiškų kovų, bet turime puikių pavyzdžių, kaip buvo užkasti karo kirviai, kaip pastatyti susitaikymo paminklai ir puoselėjama atgailos ir atleidimo dvasia.
Todėl šio teksto pabaigoje – mano idėja Lietuvai. Nebedraskykime, nebeaitrinkime sunkiai užgijusių žaizdų. Parodykime jaunimui abi kruvinos istorijos puses ir pakvieskime pastatyti Tautos susitaikymo ir atgailos paminklą“, – idėja pasidalijo D.Kepenis.
Pasisakė socialiniame tinkle
Kolegų ir visuomenės kritikos sulaukęs D.Kepenis pasisakė socialiniame tinkle:
„Reaguodamas ne tiek į politinių oponentų, kiek į žmonių nuostabą bei klausimus, dar kartą grįžtu prie pokario temos.
Būtų keista, jeigu šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje, atsirastų abejojančių nepaneigiamais sovietų ar nacių nusikaltimais ir žiauria agresija tiek prieš Lietuvą, tiek prieš jos piliečius – kokių tautybių, socialinės padėties ar kilmės bebūtų. Tikiu, kad šiuo klausimu ginčų nėra ir nebus.
Nepriklausoma Lietuvos valstybės išgyveno didžiulių sukrėtimų – pirmoji sovietų okupacija, 1941-ųjų trėmimai, žydų tautos naikinimas, karo ir pokario meto aukos, antroji sovietų okupacija, naujoji trėmimų banga. Visa tai kūrė atmosferą, kur riba ėjo ne teisingumo, bet gyvybės linija. Kovos už savo, savo artimųjų gyvybes. Būtent iš čia ir kyla tos asmeninės mūsų tautos žaizdos – atsimenant mirusius, suluošintus ir amžinai dingusius.
Su šiuo palikimu gyvena beveik visa Lietuva. Kiekvienam tas laikotarpis paliko savo randus. Iš šio palikimo ir kyla didelė dalis mūsų susipriešinimo, nuoskaudų, pažadų „mirti, bet neužmiršti“.
Todėl pagrindinė mano mintis – šiandien, ruošiantis nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmečiui, privalome ieškoti kelių į susitaikymą, vienybę Nepriklausomoje Lietuvoje. Pradėti galime nuo paprasto dalyko – sutarimo, kad žvelgsime į priekį, nepamiršime skaudžios praeities, bet nedarysim jos kliūtimi mūsų bendrai ateičiai.
Todėl atsiprašau tų, kurie įsižeidė dėl mano perpasakotos istorijos – tegu ją vertina istorikai, tegu jie daro išvadas, o mums šiandien svarbu sutarti – mes galime būti kartu, mes galime sukurti mūsų visų ateities Lietuvą. Kito kelio tiesiog neturime.“
