Ši istorija – vietinės reikšmės atgarsis galingų procesų, kurį laiką vykstančių Vakarų šalyse. Pokyčiai ir jų pasekmės tokie fundamentalūs, kad anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti ir Lietuvoje.
Tai situacija, su kuria savo santykį turės surasti kone kiekvienas, nes ji apibrėžia ne tiek kažkokio gašlūno (kaip tvirtina jo kaltintojos) gyvenimo dramą, o kur kas platesnius horizontus. Vyrų ir moterų, darbdavių ir darbuotojų santykius. Suvokimą, kur prasideda ir kur baigiasi savanoriški intymūs suaugusių žmonių santykiai.
Lietuva pasidalijusi į dvi stovyklas. Viena kategoriškai smerkia merginas, pateikusias kaltinimus štai tokiu būdu – per socialinius tinklus, po penkerių metų, faktiškai be įrodymų. Kita stovykla mūru palaiko kaltintojas, besipiktindama dėl šio gėdingo reiškinio ir džiūgaudama dėl pralaužtos tylos.
Tiek vieni, tiek kiti tai daro labai emocingai, nevengdami įžeidimų ar net atviros panikos kitaip manantiems.
Kas vyksta ir kodėl tai šitaip įaudrino visuomenę, kuri panašių sukrėtimų yra patyrusi prieš keletą metų per vadinamąjį pedofilijos skandalą, kai baisūs kaltinimai baigėsi kelių žmonių mirtimi ir policijos šturmu Garliavoje?
Galbūt tai galima įvardyti kaip giluminių procesų atspindį. Tai veikiau tikėjimo, o ne teisės objektas, nes tenka rinktis pagal savo asmeninę patirtį ir gyvenimiškas nuostatas. Įrodymų nėra – tik žodis prieš žodį. Kaltinimai sunkiai įrodomi, nors tai, žinoma, nereiškia, kad jie laužti iš piršto. O visuomenė, ir šiaip nelinkusi į visokias teisines subtilybes, pati jau yra priėmusi nuteisiamąjį ar išteisinamąjį sprendimą, nelygu, kas teisia.
Antai Vilniaus merui R.Šimašiui pakako pirminių kaltinimų, kad suprastų, jog režisierius kaltas. Todėl savivaldybė pagrasino nutraukti nuomos sutartį su Š.Barto studija „Kinema“.
Panašių sankcijų, matyt, bus ir daugiau, nepaisant nieko: tylės režisierius ar ginsis, nes pagal panašų scenarijų rutuliojasi analogiškos nešvarios istorijos daugybėje šalių.
Lapkričio pradžioje savo namuose nusižudė Velso politikas C.Sargeantas, kuriam trys moterys metė kaltinimus „nepadoriu seksualiniu elgesiu“. Kaltintojos nebuvo įvardytos, kaltinimų detalės nebuvo atskleistos net pačiam C.Sargeantui, todėl gintis jis irgi negalėjo.
Kaltintojos tiktai užsiminė, kad buvo „nepadorių prisilietimų“ ir „nepageidaujamo dėmesio“. Netapo aiškiau net ir po politiko savižudybės, tačiau žmonių atmintyje jis dar kurį laiką išliks kaip galbūt nepadorus asmuo.
Šis pavyzdys – tik dar vienas itin panašus nutikimas kitų įvykių grandinėje, kuri prasidėjo nuo labiau konkrečių seksualinio priekabiavimo atvejų: amerikiečio prodiuserio H.Weinsteino, Jungtinės Karalystės gynybos ministro sero M.Fallono ir visų kitų, neatsispyrusių norui paglostyti svetimos moters kelį ar kitą kūno vietą.
Dabar jie (ir milijonai kitų vyrų) jau žino: kai kurioms moterims tai nepatinka. Ir net jei jos iš karto apie tai nepasako ar kitaip nereaguoja, dar nereiškia, kad vyrai gali lyg niekur nieko elgtis taip, kaip buvo įpratę jų tėvai ar protėviai. Žaidimo taisyklės pasikeitė, ir už tokius veiksmus teks mokėti labai brangiai.
Čia tikriausiai sunku ginčytis: ir politikas M.Fallonas, ir aktorius K.Spacey, taip pat kai kurie kiti gavo, ko nusipelnę.
Bet visiems kitiems daugiau ar mažiau demokratiškų visuomenių vyriškos lyties atstovams dabar pats metas labai rimtai pagalvoti, kada išmuš jų valanda, jei, tarkime, biuro administratorė vieną dieną nutars, kad tai, ką jie laikė žaismingu flirtu, pasirodo, buvo šlykštus seksualinis priekabiavimas. Ir parašys apie tai į „Facebook“. Gal net anglų kalba.
Kai kas sako, kad visa tai primena inkvizicijos metodus, kai kaltei įrodyti pakako anoniminio pareiškimo, tačiau toks palyginimas vis dėlto nėra korektiškas.
Be abejo, kaltinimai seksualiniu priekabiavimu yra sunkiai įrodomi ir net jų apibrėžimas – labai miglotas.
Tačiau šiuo metu tai mažai ką reiškia, nes tokia yra dėsninga istorinio proceso kryptis.
Moterys ištisus amžius beveik visose kultūrose buvo laikomos tiesiog preke, kurios vertingiausia savybė buvo stropiai ir griežtai saugoma skaistybė.
Visa tai pasikeitė praėjusio šimtmečio viduryje, bet po to moterims įgyjant vis daugiau teisių atėjo metas eliminuoti paskutinius vyriško savininkiškumo atributus. Ir tai, kas dabar vis dažniau pavadinama seksualiniu priekabiavimu.
Moterų teisių gynėjos tai regi kaip tolesnį išsilaisvinimą. Tačiau klausimus galima kelti ir kitaip.
Kur dingo suaugusio žmogaus atsakomybė už savo elgesį ir kūną? Ar lytys dar moka bendrauti siųsdamos viena kitai aiškius signalus dėl savo norų (ir nenorų)?
Ar už pašėlusio vakarėlio pasekmes atsako abu dalyviai, ar tik vyriškoji jo pusė? Ar tokiems miglotos praeities nutikimams negalioja senaties terminas?
Tokių klausimų – daug. O atsakymų į juos teks ieškoti einant nelengvu naujų skaudžių patirčių ir dramų keliu.
