Daug yra propagandinių priemonių ir propagandos poveikio žmogui
specialistų, rengiamos programos, kaip su ja kovoti, apsisaugoti,
sugebėti pažinti, bet vartotojams tokie aiškinimai dažniausiai nuobodūs
ir retas imasi treniruotis, kaip atskirti pelus nuo grūdų. Mano manymu,
net neverta tam skirti daug laiko ir pastangų.
Propaganda iš esmės yra nenugalima, nes jos pateikimo būdai keičiasi
akyse, ji gudrėja ir darosi vis subtilesnė, o toje tankynėje velnias
koją nusilauš.
Verčiau atidesniu žvilgsniu pasižiūrėti, ką propagandiniais tekstais iš
tikrųjų norima pasakyti. Neįmanoma aprėpti viso informacinio lauko.
Tenka pasirinkti aktualiausius taškus. Lietuvoje kaip didžiausia
propagandos kalvė linksniuojama Rusija, nors esama daug valstybių,
kuriose propagandinės dumplės veikia dešimtis kartų intensyviau.
Bet Lietuvai šiuo klausimu rūpi Rusija, net ne Baltarusija, o mandarinų
kalbos beveik niekas nemoka. Nors ir moku anglų kalbą, vis tiek dar
nesinori rašyti apie Rusiją remiantis JAV spauda.
Kas gi toje Rusijos propagandoje įdomaus? Nedaug kas, bet vis tiek kur
kas įdomiau nei sovietiniais laikais.
Jau prieš metus vis labiau aiškėjo, kad Rusija oficialiai nešvęs šimtųjų
spalio revoliucijos metinių. Tiesmukiškai niekur apie tai nebuvo
pasakyta, bet V.Putinas įvairiomis progomis ne kartą neigiamai kalbėjo
tiek apie „revoliuciją“, tiek apie jos herojus. Kas iš tikrųjų nutiko
Rusijai prieš šimtą metų, buvo bandoma pasiginčyti ne vienoje
diskusinėje žiniasklaidos laidoje. Vertinimuose apgailestavimų buvo
daugiau nei patoso.
Jaunimui gal ir „iki Iljičiaus lemputės“, bet mano kartos žmonėms
kontrastas - milžiniškas. Rusijos propagandinėje erdvėje V.Leninas -
vos ne avantiūristas. O juk dar prieš 33 metus, platindamas
A.Solženicyno „Raudoną ratą“, būtent dėl tokios V.Lenino koncepcijos
galėjai atsisėsti į kalėjimą. Kaip greitai perrašoma istorija net „visų
laikų genijaus“ gimtinėje.
Paraleliai su panašiu V.Lenino portretu pasirodė keli dokumentiniai ir
vaidybiniai filmai. Nesunku nuspėti dar vieną šios keistos „vado“
prezentacijos tikslą. Vos ne kas pusmetį Rusijoje pasigirsta idėja
V.Leniną palaidoti kaip paprastą žmogų. Vis atidedama. Matyt, pagaliau
bus nuspręsta, paruošus visuomenę, tai padaryti. Kitoje V.Putino
prezidentavimo kadencijoje taip ir gali įvykti.
O koks yra tikrasis V.Putino požiūris į Rusijos politinę praeitį?
Atsargiai negatyvus. Kol kas neabejotinai iškiliu asmeniu jis yra
įvardijęs tik P.Stolypiną, ne Nikolajų II, nors dabartinė Rusija
akivaizdžiai suka imperiniu keliu.
V.Putino sprendimą oficialiai nešvęsti „metinių“ žiniasklaida Lietuvoje
paaiškino „spalvotosios revoliucijos“ baime prieš prezidento
rinkimus. Neatmestina. Kita išvada, kad V.Putino autoritetas esąs
J.Stalinas, labiau kvepia atvirkštine propaganda negu tiesa.
Sovietinei žvalgybai, kurioje V.Putinas dirbo, J.Stalinas, prieš karą
naikinęs žvalgybą, kaip ir karininkiją, nebuvo autoritetas. V.Putinas,
nors ir vengia plačiau kalbėti apie savo pažiūras, orientuojasi į
dabartines realijas, o ne į kokį nors Rusijos praeities tarpsnį.
Viena dabartinio Rusijos valdančiojo elito idėjų yra Eurazija.
Propagandoje jai skiriamas vis didesnis vaidmuo. Ne veltui V.Putinas
pradėjo cituoti vieną Eurazijos mokslinių įkvėpėjų L.Gumiliovą -
originalios etnogenezės teorijos kūrėją.
Pats L.Gumiliovas, poetų A.Achmatovos ir N.Gumiliovo sūnus, du kartus
kalėjo gulage. Dabar jo idėjos vis labiau populiarėja.
Vienas įsimintinesnių pastarojo meto V.Putino pareiškimų - Rusija
turėtų susirūpinti nacijos formavimu. Tai netikėtas oficialios leksikos
požiūriu teiginys. Rusija visada pabrėžtinai prisistato kaip
daugianacionalinės valstybės (du šimtai tautybių) vienytoja. Ypač po
karo Čečėnijoje.
Savo žodžių V.Putinas neplėtojo ir iš Kremliaus niekas netikslino,
tačiau propagandos specialistai užuominą suprato. Jų gana išmaniai
skleidžiama nuomone, jeigu Ukraina, padedama Vakarų, ateityje gal net
pagal Marshallo planą formuoja naciją, kodėl to neturėtų daryti
sankcijų spaudžiama Rusija?
Rusijos propagandos signalas Vakarams labai aiškus - sankcijos Rusijai
pagimdys rusų nacionalizmą, nors ši sąvoka tekstuose sutartinai
nevartojama. Valdžios santykis su savo pačios subtiliai remiama
propaganda yra palaikomas neperžengiant demokratinių taisyklių -
visada galima atsiriboti nuo to, kas žiniasklaidos rengiamose
diskusijose sakoma net aukštus postus užimančių politikų lūpomis.
Ryškiausias pavyzdys - V.Žirinovskis, „etatinis“ kandidatas į Rusijos
prezidentus, dažnai tiksliai nusakantis būsimą Kremliaus politiką
vienu ar kitu klausimu, pristatydamas tai kaip įžvalgą.
Ne vienas aukšto rango politikas turi autorinę laidą. Kuriamas ir
opozicijos įvaizdis. Ji „diskusijose“ pralaimi, bet vis tiek kitą kartą
ateina. Todėl, kad žiūrovų auditorija yra daugiamilijoninė. Ir ne vien
Rusijoje. Todėl ir ateina. O tie, kurie iš principo nedalyvauja
oficiozinėse diskusijose, pasirenka pusiau disidentines ar vakarietiškas
antipropagandines laidas, bet aiškina situaciją labai silpnai ir
neįtikinamai.
Opozicija, susirenkanti Lietuvoje vadinamuosiuose Sniego seminaruose ir
kalbanti Lietuvos užsienio reikalų ministrui į ausį, Rusijoje išvis
negirdima, o tikriausiai ir pamiršta. Todėl tenka nardyti po pačios
Rusijos propagandinius tekstus ir juose gaudyti, kas slypi tarp eilučių.
