„Kol kas ji negrįžo. Bet neprarandame vilties“, – ištarė vilnietis, kartu su dviem nepilnamečiais vaikais jau visą mėnesį laukiantis žinių apie Neryje pradingusią buvusią žmoną.
Vyras prašė dėl vaikų neviešinti jo ir dingusiosios vardo, tačiau sutiko papasakoti apie buvusią žmoną ir atskleisti, ką jos artimieji išgyvena.
„Mes išsiskyrę, bet gerai sutarėme. Ji – puiki mama, namai – gražiai sutvarkyti. Jos dingimas – tai mistika, tarsi prasmego skradžiai“, – kalbėjo vilnietis, šiuo metu besirūpinantis dviem sukrėstais vaikais.
Tėvas surado jiems psichologus, pats vežioja į gydymo įstaigą.
Pašnekovas prasitarė, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos specialistės sulaukė menkos pagalbos. Ji kartą apsilankė, o paskambinusi paklausdavo: „Kaip jums sekasi?“
„Vaiko teisių apsaugos specialistė mane kontroliuoja lyg policija. Kai Neryje dingo mano buvusi žmona, mums kitą dieną reikėjo pagalbos: rasti vaikams psichologus, pas juos nuvežti, vaikus pamaitinti.
Vaikų močiutė iš jaudulio visa drebėjo, negalėjo vairuoti, aš taip pat buvau patyręs stresą – nerimavau ir dėl vaikų, ir dėl dingusios jų motinos.
Pats ieškojau psichologų ir pats vaikus vežiojau. Tuos medikus galiu tik pagirti, nes sūnus ir duktė truputį apsiramino.
Konkrečios pagalbos sulaukėme tik iš mokyklos, kurioje mokosi sūnus, direktorės. Ji moksleiviui pasiūlė mėnesį nemokamus pietus“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis papasakojo ir apie sukrėtimą, kurį patyrė sulaukęs specialistės iš savivaldybės skambučių.
Valdininkė pranešė, kad vaikų motina yra gyva, gydoma kažkurioje ligoninėje. Artimieji nudžiugo. Netrukus valdininkė paskambinusi atsiprašė: „Įvyko klaida.“
„Mane ištiko dar vienas šokas. Duok Dieve, kad mano vaikų motina atsirastų. Močiutės labai jaudinasi, ir aš susigraudinu, – kalbėjo vyras, o patylėjęs pridūrė: – Viskam yra pradžia ir pabaiga. Tik norėtųsi, kad gyvenimas ilgiau tęstųsi, o tragedijos kuo rečiau paliestų artimuosius.“
Vilnietes sieja panašumai
Spalio 15-osios vakarą Neries krantine su dukra ėjusi ir prie Žirmūnų į upę įbridusi 42-ejų vilnietė – gera plaukikė. Tačiau jos dar nepavyko rasti nei gyvos, nei mirusios.
Gelbėtojai motorine valtimi nuplaukė apie 20 kilometrų Nerimi, apžiūrėjo abi jos pakrantes. Upė buvo žvalgyta ir iš sraigtasparnio.
Iki šiol nerasta ir kita į Nerį, tik prie senojo Žvėryno tilto, 2004 metų rudenį įkritusi moteris – 38 metų Daiva Kubilienė. Šias dvi mįslingas nelaimes skiria 13 metų ir 3,5 kilometro.
Dingusios moterys – stebėtinai panašios. Abi – lieknos, aukštos tamsiaplaukės, išsilavinusios, kūrybingos, puoselėjusios namų šilumą, mylinčios dviejų paauglių motinos. Ir viena, ir kita dirbo bibliotekose.
Neseniai dingusi vilnietė jau buvo išsiskyrusi, o D.Kubilienė norėjo skirtis. Abiejų paslaptis nuplukdė vanduo.
Kodėl Neris negrąžina šių moterų kūnų, o gal jų ten net nėra?
„Buvo tamsu, mes nežinome, kas iš tiesų įvyko“, – svarstė šį spalį dingusios vilnietės buvęs vyras.
Abi moterys dingo spalio pabaigoje, kai Neris nuo gausaus lietaus buvo patvinusi, srauni. Ar yra tikimybė, kad dingusios moterys arba jų kūnai bus rasti?
„Stovinčiame vandenyje lengviau rasti nuskendusį žmogų. O upėje viskas vyksta greitai.
Didžiausia tikimybė rasti – per pirmas valandas, o kuo laikas ilgesnis – tuo sunkiau.
Skendimą lemia drabužiai, vandens lygis, augalija, įvairios kliūtys, hidrotechniniai statiniai.
Upė teka per mažus miestelius, miškingas, nelankomas teritorijas. Tokioje vietoje į augaliją įsipainiojęs kūnas gali būti ilgai nepastebėtas“, – paaiškino Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos viršininkas Giedrius Ruočkus.
Būna, kad gelbėtojai, paprašyti policijos, ieško galbūt nuskendusio žmogaus, o jis kitoje vietoje išlipo į krantą, kur jo niekas nematė. Po kurio laiko taip yra atsiradęs ne vienas.
Todėl gelbėtojai žino: kol kūnas nerastas, yra tikimybė, kad žmogus netikėtai kur nors išplaukė.
Malda – prie netikro kapo
Abiejų prapuolusių vilniečių artimieji su viltimi seka pranešimus apie surastus asmenis ar jų kūnus. Praėjus penkeriems metams po dingimo D.Kubilienė buvo paskelbta mirusia, jos mirties data nurodyta 2004 metų spalio 23-ioji.
Tą dieną moteris išėjo iš darbo Britų tarybos bibliotekoje, įsėdo į sutuoktinio Ryčio Kubiliaus automobilį ir dingo. Jos ir vyro telefonai tą vakarą buvo išjungti.
R.Kubilius, grįžęs namo, nusiskuto ūsus. Vėliau jis skambino žmonos draugėms ir dėjosi sunerimusiu sutuoktiniu.
Dabar už dingusiąją artimieji maldą sukalba prie Sakalauskų šeimos kapo. Ten jau ilsisi D.Kubilienės tėvas, kentęs skausmą po dukters Daivos dingimo ir miręs prieš šešerius metus. Ten vietą sau palikusi ir Angelė Marytė Sakalauskienė.
„Nežinomybė baisiau už netektį“, – atsiduso A.M.Sakalauskienė, kuri ieškodama dukters ir tiesos nuėjo kryžiaus kelius, kol labai sušlubavo sveikata.
Koleges kankina abejonės
2007 metais įtarimai dėl neatsargaus gyvybės atėmimo buvo pareikšti D.Kubilienės sutuoktiniui.
Praėjus daugiau nei metams po žmonos dingimo jis prisipažino apie konfliktą, kad netyčia pastūmęs žmoną į upę neturėdamas tikslo nužudyti. Nugara į Nerį stovėjusi moteris esą įkrito į vandenį.
Sutuoktiniai susipyko, nes D.Kubilienė esą pasakė nusipelniusi gyventi geriau ir nebenorinti gyventi kartu.
„Mačiau, kaip panirdavo ir išnirdavo“, – teigė R.Kubilius ir tikino, kad bandė žmoną išgelbėti.
2008 metų gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas R.Kubilių išteisino dėl galimo neatsargaus gyvybės atėmimo, bet teismo nutartimi pranešė prokurorui, kad šis asmuo gali būti padaręs kitą nusikaltimą – nužudymą. Vėliau vyrui buvo pareikštas įtarimas dėl nužudymo.
Vėl buvo atlikta daug procesinių veiksmų, apklausti liudytojai, gautos specialistų išvados. 2011 metų balandį prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nužudymo.
„Ši byla sudėtinga. Iš pradžių vyko tyrimas dėl dingimo, vėliau – dėl nužudymo. Dėl nusikaltimo aplinkybių iš pradžių buvo pateikiama viena informacija, po to ji keitėsi. Todėl ir rinkti įrodymus buvo sudėtinga.
Kai kūno nerasta, sunku įrodyti nusikaltimą.
Neaiški mirties priežastis – smurtinė ar ne. Buvo pateikta versija, kad nelaimė įvyko per neatsargumą“, – žurnalistei paaiškino Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Rolandas Jurkevičius.
D.Kubilienės buvusios bendradarbės vis pasvarsto, kodėl jos sutuoktinis liko laisvėje.
„Manome, kad tai neteisinga. Iš šalies tai atrodė pavyzdinė šeima, tačiau ką jautė Daivos širdis, išdavė liūdnos akys. Daiva buvo išskirtinė, dirbo dviejuose darbuose, dar padėjo steigti įmonę italui verslininkui. Vyras ją kontroliavo, buvo pavydus.
Kitą dieną po Daivos dingimo jis atskubėjo į biblioteką ir paklausė, prie kurio kompiuterio ji dirbo. Jis ilgokai prie jo užtruko. Tą dieną mes jį užjautėme. Tik vėliau supratome, kad jis galbūt trynė kokią nors informaciją.
Nelabai tikime, kad Daiva įkrito į upę. Vis dar susimąstome, kad ją galėjo pražudyti ne vanduo, o ugnis. Kam jos vyras tada pirko kanistrus benzino?“ – prisiminė Lietuvos technikos bibliotekos darbuotoja Sigita.
Dingusios D.Kubilienės vyras tyrimo metu aiškino, kad benziną kanistruose pirko kurmiams prie naujai įsigyto namo vaikyti. Esą užvedęs burzgindavo mopedą.
Įtariamų pagrobimo aukų ieško gausios pajėgos
– Ilgiau nei metus yra dingę 92 asmenys. Dėl kokių priežasčių žmonės dingsta dažniausiai? – paklausiau policijos generalinio komisaro pavaduotojo Edvardo Šilerio.
– Dalis nepilnamečių pabėga iš namų, globos įstaigų, kai kurie jų – ne pirmą kartą.
Tarp suaugusiųjų dažni atvejai, kai pasislepia skolininkai, nusikaltėliai. Pasiklysta garbaus amžiaus žmonės. Tik maža dalis tampa nusikaltimų aukomis.
– Kada pradedama dingusiųjų paieška, ar vis dar kurį laiką laukiama?
– Anksčiau tėvai tris dienas laukdavo vaikų sugrįžtančių, o dabar paiešką skelbiame nedelsdami. Ieškome žmogaus nuo pirmojo jo artimųjų skambučio. Informacija iškart įtraukiama į paieškos sistemą, ją gauna visi ekipažai.
Mes reaguojame įvertinę riziką žmogaus gyvybei, sveikatai. Pavyzdžiui, jei vyresnio amžiaus žmogus pasiklydo miške, pel kėje, jo ieškoma sraigtasparniu.
– Mitas ar tiesa, kad garsių žmonių artimųjų ieškoma aktyviau, nemiega net policijos vadovai?
– Tai yra mitas. Ir generalinis komisaras, ir aš gauname žinutes apie dingusį žmogų. Žinutės ateina ir naktį, kartais reikia mūsų leidimo, kad paieškai būtų pasitelktos papildomos pajėgos, pavyzdžiui, šukuoti mišką.
Gavome žinutes ir tada, kai dingo automobiliu iš Plungės į Vilnių išvažiavusi Ieva Strazdauskaitė ir buvo įtariama, kad ji pagrobta. Pirmas pranešimas buvo gautas apie 9 val. vakaro, o iki 6 val. ryto jau buvo padaryta viskas, kas įmanoma. Vėliau vyko tyrimas. Tai buvo ne išskirtinė paieška, o savo žiaurumu išskirtinis atvejis.
Ir kitais atvejais nedelsiant apžiūrima įvykio vieta, ieškoma, kas paskutinis matė dingusįjį, aiškinamasi, gal kilo konfliktas ar buvo kitų dingimo priežasčių.
Prieš 2 mėnesius Vilniuje buvo dingusi taksi vairuotoja.
Ryšys su vairuotoja nutrūko, kai prie čigonų taboro į taksi mašiną įsėdo klientai narkomanai. Taksi įmonės vadovai negalėjo su ja susisiekti. Tuo laiku, kai vairuotoja turėjo baigti darbą, ji nepasirodė, o GPS įrenginys buvo išjungtas. Skubiai reagavome, nes manėme, kad scenarijus gali būti panašus į I.Strazdauskaitės.
Patikrinome vaizdo kameras ir nustatėme, kad taksi automobilis kirto mūsų šalies sieną su Latvija. Susisiekėme su latvių kolegomis, jie tęsė paiešką. Ačiū Dievui, ji rasta gyva.
Visą straipsnį skaitykite "Lietuvos ryto" šeštadienio numeryje
