Jau prieš metus buvo galima spėti, kad politikos naujokams, užneštiems į viršūnę visuomenės lūkesčių cunamio, gali būti sunku susidoroti su valdžios našta.
Dar neseniai tarsi monolitas atrodžiusių socialdemokratų skilimas, valdančiąją daugumą pavertęs mažuma, – tik vienas ir nebūtinai ryškiausias Seimo veiklos metinių žiedelis.
Aišku, valstiečiai ir toliau išliks valdžioje ir greičiausiai sugebės be didesnių problemų priimti kitų metų biudžetą.
Bet daugelį valdančiųjų užmojų ar darbų iki šiol lydėjo rietenos ir sumaištis.
Nežinioje vis dar kybantis Ūkio ministerijos vadovo portfelis, tragikomiškos gūžynės aplink Seimo komitetų kėdes, valstiečiams desperatiškai stengiantis įvykdyti aritmetiškai neįmanomą misiją – išlaikyti kiekviename jų daugumą.
Tai – tik pora vaizdelių, ne tik iliustruojančių politinę dabartį, bet ir leidžiančių spėti, kas laukia ateityje.
Ko gero, vienas iškalbingiausių valstietiškojo Seimo darbo rodiklių – apkaltų ar bandymų jas surengti gausa.
Per visus atkurtos nepriklausomybės metus vos keli parlamentarai buvo atsidūrę po apkaltos kirviu, o šiame Seime jis galandamas „tvarkiečiui“ K.Pūkui, socialdemokratams M.Basčiui ir A.Skardžiui, taip pat konservatoriui V.Juozapaičiui.
Natūraliai kyla ne vienas klausimas: ar kiekvienas iš šių politikų tikrai nusipelnė griežčiausios bausmės; ar grasinimai atimti rinkėjų suteiktą mandatą netampa politinių intrigų įrankiu, kuris bus visai devalvuotas?
Juk šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas turi būti konkrečiai ir teisiškai nepriekaištingai įrodyti – kaip konkrečios nusikalstamos veiklos padarinys.
Bene svariausiai šiuo požiūriu atrodo M.Basčio, kuris jau traiškomas apkaltos proceso smagračiuose, atvejis. Valstybės saugumo departamentas (VSD) užfiksavo parlamentaro susitikimus ir ryšius su įtartinais Rusijos atstovais (galbūt net susijusiais su specialiosiomis tarnybomis), tų faktų neneigia ir jis pats.
Tačiau net ir šiuo atveju politikui inkriminuojamas priesaikos sulaužymas esą sąmoningai veikus prieš valstybę, išdavus jos interesus už kokį nors atlygį bent kol kas atrodo kaip interpretacija siekiant laimėti politinį žaidimą, kuris buvo pradėtas ir prieš šį kairiųjų veikėją, ir prieš visą tuometę Socialdemokratų partiją.
Į parlamentą su „Tvarkos ir teisingumo“ vėliava patekusio tragikomiško Kauno veikėjo K.Pūko galimo seksualinio priekabiavimo skandalas teisiniu požiūriu – dar skystesnė košė, kurią labiausiai maišo jis pats, primityviai dangstydamasis sveikatos problemomis, abejotinomis gydytojų pažymomis ir prašymais išleisti tėvystės atostogų iki kadencijos pabaigos.
Bene daugiausia triukšmo ir politinio ažiotažo pastaruoju metu keliančioje Socialdemokratų darbo frakcijos nario A.Skardžiaus byloje – irgi nemažai baltų siūlų.
Pastaruoju metu tiek žiniasklaidoje, tiek jos informacijos, greičiausiai gautos iš specialiųjų tarnybų, pagrindu atliktame Seimo Antikorupcijos komisijos tyrime išties apstu naujų faktų, metančių nemenką šešėlį ant šio parlamentaro ir leidžiančių konstatuoti, kad jis tikrai galėjo supainioti viešuosius ir privačius interesus.
Bet kol kas, regis, nėra paskutinės, esminės, grandies – įrodymų, leidžiančių sieti A.Skardžiaus veiklą ir balsavimus Seime energetikos klausimais su kokia nors korupcine veikla ar interesų grupių poveikiu.
Būtent todėl tiek Antikorupcijos komisija, tiek į pagalbą pasitelktos kitos valdžios institucijos ir specialiosios tarnybos tegalėjo konstatuoti tą patį: A.Skardžius galėjo pakliūti į interesų konflikto situaciją, o jo veikla – sukelti abejonių.
Vadinasi, daugiausia, ko šiuo metu gali griebtis Seimas, – mėginti Seimo narį pašalinti iš Ekonomikos komiteto ar, savaime suprantama, iš Energetikos komisijos, taip pat laukti, kaip jo veiklą įvertins Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.
Bet itin abejotina, ar yra pakankamas pagrindas šiam politikui rengti apkaltą, nors tuo jau pagrasino Antikorupcijos komisijos pirmininkas V.Gailius.
Žinoma, visko gali būti. Juk A.Skardžius – Seimo dešiniųjų vienas nemėgstamiausių veikėjų, kai kuriose specialiosiose tarnybose ir Prezidentūroje jis laikomas palankiu Rusijai.
Būtent tai gali lemti, kad parlamente susidarys pakankamas skaičius tautos išrinktųjų, kurie pasakys – reikia apkaltos.
Aišku, bet kokiu atveju galutinį žodį dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo turės tarti Konstitucinis teismas.
Tačiau jo teisėjai juk taip pat posėdžiauja ne Mėnulyje, o čia pat, Lietuvoje.
Tuo metu ketvirtasis atvejis – valstiečių ketinimai išmesti iš Seimo aršų jų kritiką konservatorių šešėlinį kultūros ministrą V.Juozapaitį dėl gauto atlygio už kūrybinę veiklą, dainavimą – tiesiog primityvus bei akivaizdus politinis kerštavimas ir įžūli manipuliacija apkaltos instrumentu.
Susumuojant visa tai tikrai neatrodo keista, kad vos prieš metus vienvaldė reitingų karalienė buvusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga vis labiau nusileidžia pagrindinei opozicinei jėgai konservatoriams.
Daugelis R.Karbauskio kariaunos rinkėjų, išskyrus nebent pačius kietakaktiškiausius, atrodo, jau suprato buvę suklaidinti.
Į ką tie rinkėjai atsigręš dar po trejų metų, o gal ir ankstėliau?
