Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas, skandalais išgarsėjęs režisierius Emilis Vėlyvis. Tai – veidai, kurie šmėžuoja neseniai pasirodžiusiame T.Sinickio dainos „Vilnius“ vaizdo klipe.
Tiesa, tarp jų įsiterpia ir stoties prostitutė, du vadinamieji marozai ar apsauginiai bukais veidais. Nors 35 metų atlikėjas tikino nesiekiąs parodyti tik iščiustytą gimtąjį miestą, vaizdo klipą jis apibūdino gražiais žodžiais: „Tikiuosi, kad Vilnius toliau klestės ir apie jį bus sukurta ne viena graži daina. Siunčiu jums visą savo meilę ir šilumą.“
Anot atlikėjo T.Sinickio, tokį Vilnių kaip dainoje to paties pavadinimo albume pažįsta, mato ir jaučia kiekvieną dieną – su visomis jo bėdomis ir begaliniu vidiniu optimizmu.
– Kai atlikėjas ima kalbėti apie politiką arba dainuoti apie gimtąjį miestą, pasipila svarstymai: gal jis ketina dalyvauti Seimo arba savivaldybių rinkimuose? Teko išgirsti tokių kalbų apie save? – paklausė T.Sinickio „Sostinė“.
– Ne, tikrai negirdėjau taip kalbant.
– Bet dainos „Vilnius“ vaizdo klipe nusifilmavo buvęs meras A.Zuokas. O ar kvietėte dabartinį sostinės vadovą Remigijų Šimašių?
– Tiesą sakant, nežinau, ar jį kvietė klipo kūrėjai. Juk personažų atrankai jokios įtakos neturėjau. Tiesiog leidau prodiuseriams, režisieriams dirbti nevaržomai. Manęs jie tik retkarčiais paklausdavo, ar tiks vienas ar kitas herojus.
Siūlė klipo kūrėjai nufilmuoti kelis krepšininkus, kurių pavardžių neminėsiu. Atsisakiau, nes krepšinis – tai Kaunas. Vilnius visą laiką buvo arčiau futbolo. Be to, šis žaidimas artimesnis ne tik miestui, bet ir mano širdžiai.
Su R.Šimašiumi susijusi kita istorija. Esu jam siūlęs groti įrašant dainą „Vilnius“, nes žinau, kad meras brązgina gitara. Tačiau R.Šimašiaus padėjėja atsakė, kad mero šis sumanymas nesudomino.
O A.Zuokui pasiūlėme filmuotis norėdami, kad klipe būtų politikas. Juk Vilnius yra politikos centras. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jam simpatizuoju, pritariu jo idėjoms. Tiesą sakant, net nežinau, kokios jis partijos atstovas, nes esu visiškai apolitiškas.
Reikia pripažinti, kad A.Zuokas yra neatsiejama Vilniaus dalis, ilgą laiką buvo meras.
Nors tai kontroversiška asmenybė, jo neišmesi iš Vilniaus, kaip ir manęs.
– Vis dėlto jūs sugalvojote naujajame klipe „Vilnius“ sukti lankus?
– Esu tos nuomonės, kad kuriantiems žmonėms nereikia lįsti į akis. Tad klipo kūrėjams beveik nedariau įtakos. Vienintelis dalykas, kurį sugalvojau, – lankai. Klipe juos suka herojai.
Pradinis sumanymas buvo kitoks. Svarsčiau klipą kurti kitai dainai, lanką visos jos metu apie 3 minutes turėjo sukti graži mergina. Bet prodiuserė Asta Liukaitytė pasakė, kad daina per silpna. Taip lankai atiteko dainai „Vilnius“.
Sakyčiau, kad kūrėjai filmavo tai, kas gali atspindėti Vilniaus buitį. Jie nesistengė įamžinti Trijų Kryžių kalno ar Gedimino bokšto. Beje, tik Fabijoniškių ar Šeškinės gyventojai žino, ant kurio daugiabučio stogo yra raidės „Vilnius“, kurios matyti klipe.
– Klipe sušmėžuoja ir nacionalinio stadiono griaučiai, nors tekste apie tai neužsimenama. Ką pasakytumėte tiems politikams, nuo kurių priklauso šio objekto ateitis?
– Pamokslauti nenorėčiau. Man gal ne gėda, o tiesiog gaila, kad tokia padėtis. Ir tai ne vien politikų kaltė. Žinome, kas vyksta Lietuvos futbolo federacijoje.
Vis dėlto labai apsidžiaugiau, kad sutiko nusifilmuoti futbolo rinktinės treneris E.Jankauskas. Man jis – vaikystės herojus. Eidavau su tėčiu į „Žalgirio“ stadioną pasižiūrėti, kaip žaidžia E.Jankauskas.
Mane E.Jankauskas žavėjo ne tik talentu, greičiu, technika, bet ir tuo, kad vienintelis iš žaidėjų rungtyniaudavo marškinėliais, ištrauktais iš šortų. Kai žaisdavome mes, teisėjai liepdavo susitvarkyti aprangą. Už netvarkingą aprangą dar galėjo ir geltonąją kortelę parodyti. O E.Jankauskas išdrįsdavo tai daryti.
Taip, dainoje apie stadioną nieko nėra, bet ji išreiškia jausmą, ilgesį. Ilgesį Vilniaus, kurį galime sukurti.
Aišku, kai kurie nufilmuoti vaizdai yra negatyvūs, bet dainos tonas juos sušvelnina. Net ir tas niekaip nepastatomas stadionas yra mūsų stadionas. Negalime rodyti tik to, kas nulaižyta, iščiustyta.
– Tačiau užaugote ne pačiomis gražiausiomis etiketėmis aplipintoje Naujojoje Vilnioje, kuri klipe visiškai nepavaizduota. Kai lankotės gimtosiose vietose, ar pastebite, kad jos keičiasi mažiau nei kiti rajonai? Naujojoje Vilnioje sustojęs laikas, ar ne?
– Nesutikčiau su tokiu požiūriu. Reikia paminėti, kad Naujoji Vilnia sudaryta iš trijų dalių. Tai – senoji Naujoji Vilnia, kuri išsidėsčiusi kairėje geležinkelio pusėje.
Kitoje pusėje – naujoji Naujoji Vilnia, joje – sovietmečiu statytos gamyklos ir prie jų prigludę daugiabučiai darbininkams.
Dar viena Naujosios Vilnios dalis – nuosavų namų kvartalas link Galgių. Ji – naujausia. Mano tėvai gyveno senojoje Naujojoje Vilnioje, jų kaimynas buvo amžinatilsį kino kritikas Skirmantas Valiulis.
Būtent ši dalis pastaraisiais metais labiausiai pasikeitė.
Pastebiu, kad keičiasi ir gyventojų tautinė sudėtis. Mano vaikystės ir paauglystės metais čia daugiausia gyveno lenkai arba rusakalbiai. Tai – atvykėliai iš visos Sovietų Sąjungos, jie dirbo Naujosios Vilnios gamyklose.
Žvelgiant į gyventojų tautinę sudėtį Naujoji Vilnia buvo šiek tiek nenatūrali. Nors dabar kai pažvelgiu į Šeškinę, man ji atrodo taip pat nenatūraliai.
O dabar Naujojoje Vilnioje vis dažniau išgirsi kalbant lietuviškai. Tarkim, mano tėvų kaimynai iš abiejų pusių yra lietuviai.
Tiems, kurie kalba apie Naujosios Vilnios sąstingį, reikėtų priminti tas tris skirtingas dalis.
Galbūt viena ir yra kiek sustingusi, bet tikrai ne visos.
Kai miestą sukausto transporto grūstys, reikia pripažinti, kad susisiekimas su Naująja Vilnia puikus. 15 minučių – ir tu jau miesto centre. Jeigu man reikėtų spręsti, kur gyventi, mieliau rinkčiausi Naująją Vilnią, o ne Tarandę ar Avižienius, iš kurių piko metu iki centro tenka keliauti porą valandų.
– Vis dėlto žinant jūsų charakterį gal pasakysite ir aštresnių žodžių apie Vilnių, nei jis apdainuojamas dainoje?
– Daug keliauju, tad turiu su kuo Vilnių palyginti. Supratau, kaip pasikeitė mano jausmai sugrįžtant į gimtąjį miestą.
Prieš dešimt metų keliaujant į Vilnių išsprūsdavo nusivylimo atodūsis. O pastaraisiais metais pajuntu, kad man į Vilnių patinka sugrįžti. Aišku, mes klipe turėjome parodyti oro uosto taksistus – didžiausią Vilniaus gėdą.
Bet apskritai padėtis gerėja. Ir ne todėl, kad Vilnius šuoliuoja į priekį. Tiesiog kitos Europos sostinės neauga taip gražiai kaip Vilnius.
Man teko ilgai gyventi Rygoje, Taline. Ir dabar ten dažnai nuvažiuoju. Prieš dešimtmetį maniau, kad Ryga – visų Baltijos valstybių sostinių sostinė, bet dabar taip tikrai nemanau.
Nors gal bus kai kam keista, Vilnių nuoširdžiai mėgstu – man patinka čia gyventi.
