Jau ir ankstesni keturmečiai, iš kurių tik pats pirmasis nesulaukė pilnametystės ir pasileido pirma laiko, buvo įtartini, bet jau šitas – žodžių trūksta.
Kur tai matyta, sako giminės ir artimieji, kad jau per pirmus metus du parlamentarai užlėkė ant apkaltų, dar vienas suka neaiškias energetines makles ir tik sudėtingi manevrai viršūnėlėse kol kas leidžia laikytis įsikabinus mandato.
O kur dar šaltanardis ir žaliavalgis personažas, neseniai suspinduliavęs istorine išmintimi, o kur dar mokslų daktarė, nesugebanti pagūglinti, bet sugebanti atskirti šaldytą embrioną nuo korupcinio dainavimo.
Ne, braukia ašarą giminės, oi, ne, pritaria artimieji, nieko iš to vaiko nebus – nusmukdys visos institucijos prestižą iki pat dugno. Kurį, beje, pramušus paaiškės, kad po juo yra dar kitas dugnas. O po juo dar vienas, ir taip be galo. Taigi į kiekvieną reiškinį, kad ir patį liūdniausią, visada galima pažvelgti giedromis akimis.
Kad ir tos nelemtos rokiruotės Seimo komitetuose. Jau minėtoji mokslų daktarė A.Širinskienė gali netrukus vadovauti Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Todėl ir užsiangažavo indėliu į Seimo narių apkaltos instituto teoriją bei praktiką.
Šį karjeros žygdarbį atlikti padėjo ponas V.Juozapaitis – jį šiaip visi žinojo, išskyrus gal A.Širinskienę. Ir kuriai tapo didele naujiena tai, kad operos baritoną kartais kviečia padainuoti laisvu nuo darbo metu.
A.Širinskienė tuo susidomėjo – bac, apkalta, ir sulaukęs šio dėmesio V.Juozapaitis žygiuoja į Kaimo reikalų komitetą, kur, aišku, atneš daugiau naudos negu Kultūros komitete.
Antra vertus, jeigu pastarajam ir daktaras A.Gelūnas netinka, tai ką jau kalbėti apie profesorių V.Juozapaitį.
Tačiau kultūra yra šventa vieta ir tuščia ji nebūna, kaip ir turi būti šalyje, kuriai diriguoja Kultūros komiteto pirmininkas.
O kalbant apie šventas vietas topteli į galvą dar vienas optimistiškas pavyzdys. Kas būtų nutikę, jeigu K.Pūkas nebūtų patekęs į Seimą?
Labai tikėtina, kad jis ir toliau drumstų galvas Kauno miesto taryboje, toliau mažintų merginų tikėjimą žmonija prie jų priekabiaudamas darbo metu bei po jo, labai galimas dalykas, tą tikėjimą žmonija suvis sunaikintų vesdamas šeštą kartą.
O dabar jis pateko į Seimą, apie jį sužinojo ne tik „Pūko“ radijo klausytojai, žmogus atsidūrė tarsi po didinamuoju stiklu ir, šekit, netrukus gali išeiti ne tik tėvystės, bet ir tarnystės tautai atostogų. Neterminuotų. Su visomis skaudžiomis pasekmėmis Lietuvos kultūrai.
Arba A.Skardžius. Jei nebūtų ūmaus socdemų proto užtemimo metu patekęs į daugiamandatės sąrašus, kas vyktų dabar?
Toliau sau ramiai ir privačiai įrodinėtų energijos tvermės dėsnį. Pagal jį, kaip žinome, energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Kaip ir pinigai. Jeigu atsirado, tai iš nelabai aiškių rusiškų šaltinių, jeigu neišnyko, tai jau ganėtinai aiškiose lietuviškose kišenėse.
O dabar pateko į Seimą, atsigulė po didinamuoju stiklu ir jau nei laiko, nei noro, nei pagaliau gebos teikti visokias įdomias pataisas nebeturi. O gali ir nebetekti, jeigu prasidėjusių tyrimų nesustabdys net tasai ilgesingas valdančiųjų noras išsaugoti bent minimalią aritmetinę Seimo daugumą.
Tokios gerosios praktikos pavyzdžių iki ketvirtojo Seimo gimtadienio galime sulaukti ir daugiau. Žinoma, tie patys pesimistai paklaus, argi būtina žmogų tempti į Seimą, kad tik ten paaiškėtų tikrasis jo veidas.
Gal ir galima, tačiau, kaip žvaliai atsakytų rinkėjai, patys čia išvardytus ponus ir ponias pasmerkę išbandymui mandatu, – mes juk lengvų kelių neieškome.
Todėl lengva širdimi užpūskime pirmąją žvakutę ant šios kadencijos torto. Ir netgi slapto noro nebandykime užminti – sukaktuvininkai jų prigalvos už mus dar tiek ir tiek.
