Šiam pasiūlymui sunku būtų ką nors prikišti – iš tiesų informacinių, biochemijos ir kitokių technologijų kūrėjams reikia ne tik paplekšnoti per pečius ar pažerti kokios nors ES paramos trupinių – šios sritys yra netgi nebe ateities, o jau dabarties ekonomikos pagrindas.
Planai kurti panašią ministeriją jau svarstomi net ir Vokietijoje, todėl gerokai mažesnė, taigi, vadinasi, ir lankstesnė Lietuva privalo suskubti.
Vyriausiojo mokslininko institucijos, kuri atrinktų geriausius finansuotinus projektus, idėja irgi nėra koks nors išradimas – tokia sistema jau veikia startuolių rojumi vadinamame Izraelyje.
Perimti tokią patirtį būtina, ir kuo greičiau. Dviračio gal ir neišrastume, tačiau bent naują pasigamintume. Tik ar vos įsibėgėjęs jis neužvažiuos ant seno grėblio? Juk pokyčių jau laukia ne tik aukštųjų technologijų kūrėjai ir jas pritaikyti pasirengę verslininkai – žinia apie naują ministeriją tikrai yra maloni mažai matomai, užtat galingai biurokratų armijai.
Lietuvoje gyventojų mažėja, užtat visokio plauko vidurinės grandies tarnautojų vislumas vis dar neišpasakytas. Nė motais jiems saulėlydžių, saulėtekių ir kitokios komisijos, nebaisūs ir dabartinės Vyriausybės kanclerės M.Dargužaitės kontraceptikų receptai. Ši armija dauginasi vos tik gavusi progą.
Bene geriausias pavyzdys – to paties A.Kubiliaus laikais atkurta Energetikos ministerija. Ar ji reikalinga – kitas klausimas. Tačiau 2009-aisiais valdžia dievagojosi, kad šiai institucijai 47 specialistų bus per akis. Ką turime dabar? Biudžeto lėšomis palaistomas daigelis jau išaugo iki beveik šimtalapio.
Bene svarbiausiu ir tikrai brangiausiu energetikos projektu – Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimu – čia rūpinasi penki specialistai. Užtat Administravimo ir bendrųjų reikalų skyriuje jų – net vienuolika!
Kitose ministerijose vaizdas – panašus. Šaknis į savo kėdes įleidusiai vidurinei valdžiažmogių grandžiai ne taip svarbu, kas jiems vadovauja. Ministrai juk keičiasi bent kas ketveri metai, viceministrų ar kanclerių postų gali ir sumažėti, tačiau „vyriausieji specialistai“ yra iš esmės nepajudinami.
Aišku, jie nuveikia daug matomų ir dar daugiau nematomų darbų. Pavyzdžiui, sumala į šipulius Vyriausybės idėją, kad į vaiko priežiūros išmokas galėtų pretenduoti jo seneliai, jei tėvai menkai tesirūpina savo palikuoniu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos knysliai nusprendė, kad tokios tvarkos įvesti Lietuvoje nėra galimybių.
Nieko stebėtino, kad dėl to įsiuto ir S.Skvernelis, išrėžęs, jog Lietuvą žudo biurokratija. Tik ar jis to nematė anksčiau, kai prieš tapdamas premjeru kojas bandė apšilti vidaus reikalų ministro poste? Ir ar ką nors nuveikė per pirmuosius Vyriausybės darbo metus? Galbūt atleido bent porą šimtinių tikrai niekam nereikalingų biurokratų? Gal, tik kažkodėl neteko apie tai girdėti.
Konservatorių mintis įsteigti naują ministeriją nedidinant jų skaičiaus, o sukergiant energetiką su susisiekimu, yra labiausiai utopinė. Nepavyks, kaip nepavyko perkelti kurios nors institucijos į Kauną. Biurokratai sugebės sujaukti visus, kad ir gražiausius, planus, kad tik išliktų savo vietose ir toliau marintų drąsesnes idėjas.
Todėl vienintelė išeitis – nekurti jokios ministerijos. Tik kaip tuomet su aukštosiomis technologijomis? Išeičių yra. Pavyzdžiui, perduoti šią sritį (žinoma, su visu ES paramos paketu ir biudžeto pinigais) kuriai nors iš sėkmingai veikiančių agentūrų, kad ir „Investuok Lietuvoje“ ar panašiai. Ten dirbantys žmonės sugebėjo įrodyti savo vertę, todėl susidoros ir su papildomomis užduotimis.
O dėl Vyriausiojo mokslininko tarnybos Lietuvoje tikrai yra iniciatyvos, vizijų ir idėjų nestokojančių verslininkų, kurie sutiktų padirbėti joje net ir be jokio atlygio. Tik ar patiems politikams pakaks drąsos atimti gardų kąsnį iš biurokratų kariaunos? Dėl to galvos tikrai neguldyčiau.
