Leptelėjo, pasimirė, o netrukus skulptorius Kresilas išliejo bronzinę Periklio skulptūrą, kurią atėniečiai pasistatė prie pat Akropolio vartų. Iki mūsų dienų ji neišliko, tad turime tenkintis keliomis menkomis romėnų laikais nulipdytomis kopijomis.
Užtat galime pasidžiaugti, kad ir per pustrečio tūkstančio metų nuo Periklio mirties neišmokome jo pamokslo. Ir tai ypač norisi prisiminti ką tik pasibaigus memorialo Lukiškių aikštėje konkursui.
Nespėjo paskelbti jo rezultatų – iškart pasipylė aimanos: tai kodėl nebus Vyčio, kur mano Vytis, kaipgi be Vyčio? Nors Vytis tebelieka herbe, istorinėje vėliavoje, ant monetų ir dar galybėje vietų. Pagaliau galvoje ir širdyje lieka, bet ne, suprask, Vyčiais reikia pažymėti kiekvieną statiniais neužpildytą viešąją erdvę.
Laimėjęs konkursą paminklas laisvės kovų dalyviams irgi sulaukė momentinės kritikos.
Pirma, ant jo bus vietos terlioti vaikams, antra, tie patys vaikai gali nuo jo nukristi. Ir apskritai partizanų bunkeriai taip neatrodė – taip sako socialistinio realizmo gerbėjai, kurie labiausiai iš visų menų mėgsta vaškinius madam Tussauds muziejus, kur viskas taip artima originalui, kad nereikia nei menininko, nei žiūrovo fantazijos.
Visa tai primena graudžią paminklo J.Basanavičiui istoriją. Iš pradžių žandai kaito nuo pikantiškų pasakojimų, kad dėl vietos patriarcho atminimui buvo ne tik ietys laužomos savivaldybės taryboje, bet netgi kyšiai dalijami.
Po to atėjo eilė pačiam paminklo maketui, ir tada visi pasidarė dailėtyros ekspertais ir visuotinai tvirtino, jog gerasis daktaras kape vartytųsi pamatęs tokį savo atvaizdo „išgvoltavojimą“.
O jei dar prisiminsime pasvirusį Gediminą vienoje Valdovų rūmų pusėje bei pritūpusį Mindaugą kitoje, darosi aišku, kad tais paminklais nustojome piktintis vien todėl, kad tiesiog pykčio nebeatlieka nuo batalijų dėl Lukiškių aikštės ir J.Basanavičiaus.
Čia lieka tik pažymėti, jog gerai, kad Lukiškių aikštės konkursui reikėjo pateikti jos įamžinimo planą, kuriam reikia šiokių tokių žinių.
Jei, pavyzdžiui, kas nors neatsargiai būtų pasiūlęs ir pavadinimą jai naują sugalvoti, būtų išėję tas pat kaip Budapešte. Ten valdžia irgi pasikliovė demokratija ir paprašė miestiečių internete surasti geriausią pavadinimą naujam tiltui per Dunojų. Aišku, laimėjo Chuckas Norrisas.
Juokas juokais, bet kiekvienas noras monumentalizuoti gatvę arba aikštę visuomet sulaukia tiek kibirkščių, jog kartais neaišku, kokio velnio to išvis reikia.
Paprasta aritmetika rodo, jog jeigu netgi laimėjęs konkursą pasiūlymas sulauks trečdalio žmonių palaikymo, vadinasi, du trečdaliai liks it kirminą kandę. Nesgi laimėjo ne jų variantas, o pas mus diskusija dažnai suvokiama kaip įvykusi ir nusisekusi tik tada, jeigu laimi tavasis požiūris.
Todėl ir šios aikštės atveju palinkėti lieka vieno – kad kuo greičiau būtų surasta nauja vieta, kuriai reikia naujo pavadinimo, paminklo ar koncepcijos. Ir tikėtis, kad visi nepatenkinti Lukiškių aikšte sušoks į naują objektą ir memorialą partizanams bei Vytį trumpam pamirš.
Arba eiti visai kitu keliu. Statyti jaukų ir gerą paminklą tam, kuriuo visi gėrisi. Pavyzdžiui, vaikui, kuris dar nespėjo perimti suaugusiųjų įpročių ir nepuola kiekviename meno objekte ieškoti paslėptų prasmių ar šliaužiančių perversmų.
Arba kokiam nors pasakų herojui. Ar girdėjot ką nors piktinantis „Egle žalčių karaliene“ Palangoje? Nors juk ir ją būtų galima utilizuoti, o laisvoje vietoje pastatyti akmeninį griozdą Kęstučiui, kuris, žinia, nuo gretimo aukuro vogė Birutę. Bet kažkaip visiems ten viskas gerai, nes pasaka, nes gražu.
O dar geriau pastatyti paminklą nežinomam šuniui. Kuris tupėtų išsižiojęs ir dairytųsi į žmones nesuprasdamas, kaip tie protingi padarai, kurie išrado ir dresūrą, ir pavadėlius, ir sausą ėdalą, nesugeba kultūringai susitarti dėl tokio paprasto dalyko kaip paminklas.
