Visokių priežasčių jau prigalvojo visų galų ekspertai ir profesionalai. Iškirsti medžiai. Nesiliaujančios liūtys. Vandens kaupimasis ties kalno viduriu, nelaidžiame molingame tarpsluoksnyje. Temperatūros pokyčiai, kai užšąla ir atšyla kalne esantis vanduo. Bet kalnas ir toliau griūva.
Matyt, tų priežasčių jie ieškojo gūgle, kuriame, pasak XXI a. legendų, glūdi atsakymai į visus gyvenimo ir mirties klausimus. Sezamai, atsiverk! 31 tūkst. 400 – tiek gūgle glūdi nuorodų, kuriose pateikiama dar daugiau nuošliaužų susidarymo priežasčių.
Viena originaliausių: tai politikų sąmokslas, kuriuo siekiama nukreipti visuomenės dėmesį nuo šalies ritimosi į Ramūno (valdžia), Gretos (meilė) ir Milenos (kultūra) lygį. Gal ši priežastis skamba ir juokingai, bet sutikite: Gedimino kalnas mums dar niekada nebuvo toks svarbus kaip dabar, kai plyšta per visas siūles.
Nežinau, kaip jūs, bet aš, žvelgdamas į nuošliaužas ir gleizodamas išmaniojo telefono ekraną, pajutau, kad kalnas tarsi nori pasakyti: „Ne ten ieškote. Aš tik atspindys. Tik veidrodis. Portretas.“
O kas tuomet mes? Dorianai grėjai, kuriuos atspindi kalnas? Tiems, kurie skaitė O.Wilde’o dar XIX a. parašytą „Doriano Grėjaus portretą“, ir tiems, kurie apie jį prisirankiojo žinių gūgle, turbūt neverta priminti, apie ką šis romanas.
Taip, apie Dorianą Grėjų! Atrodo, kad ne viskas taip paprasta, tad reikia ir pačiam pakrapštyti šiuolaikinę trumputę atmintį. Tad vis dėlto apie ką? Apie žavų gražuolį, kuris susižavi vadinamuoju hedonistiniu – smagiu, kaip pasakytų paminklų griovėjas R.Šimašius, – gyvenimu. Jaunatvišku, neįpareigojančiu, lengvabūdišku.
Dorianas Grėjus smaginasi ir pramogauja, bet tų smagybių rezultatai visiškai neatsispindi jo išorėje.
Kad ir kokią lengvabūdišką šunybę iškrėstų, jis vis tiek atrodo kaip viešųjų ryšių pranešimuose. Kad ir kaip greitai bėgtų negailestingas laikas, jo kūnas nesikeičia, lyg būtų nuolat pakoreguojamas sėkmingomis plastinėmis operacijomis ir botulino injekcijomis.
Kad ir koks bjaurus, supuvęs būtų jo vidus, visuomenė jam vis tiek pavydi jaunystės, žavesio, turtų, meilužių – jei balotiruotųsi, tikrai būtų išrinktas į Seimą. Kad ir kokios banalios ir seklios būtų jo mintys, jei jis jas skelbtų feisbuke, be abejonės, taptų socialinių tinklų lyderiu.
Kad ir kokią tuštumą, beprasmybę, tikrųjų vertybių ilgesį jis jaustų, tiek pilnatvė, tiek prasmė, tiek vertybės jam reikalingos tik dėl dar vieno lengvabūdiško gyvenimo eksperimento. Dėl pramogos.
Tačiau Dorianas Grėjus slaptame kambaryje slepia andai dailininko nutapytą jo portretą, kurio pokyčiai priklauso nuo kažkokios mistinės visatos skylėje sklandančios pamatinės tiesos, o ne nuo botulino injekcijų, balotiravimosi, įrašų feisbuke ar viešųjų ryšių pranešimų.
Doriano Grėjaus veidas portrete drastiškai keičiasi: sensta kaip dabarties Europa, raukšlėjasi tarsi įgriuvų išvagotas Gedimino kalno paviršius, plaukai slenka lyg nuošliaužos, akys anka lyg nenorėdamos matyti šalies ritimosi į Ramūno (valdžia), Gretos (meilė) ir Milenos (kultūra) lygį.
Kaip savyje atpažinti Dorianą Grėjų? Labai paprasta – tereikia pačiam sau nuoširdžiai atsakyti į tris klausimus. Ar elgetai paprašius centų kada nors ištarei, kad neturi grynųjų, nors iš tiesų turėjai? Ar feisbuke draugų įrašus apdaliji patiktukais ir tam, kad jie taip pat nepagailėtų patiktukų tavo įrašams? Ar stengiesi atrodyti gražesnis, įdomesnis, protingesnis, negu iš tiesų esi?
Jeigu į visus klausimus atsakei teigiamai, tikrai esi Dorianas Grėjus. Jei į bent vieną klausimą atsakei „taip“, pamažu tampi Dorianu Grėjumi. Jei į visus klausimus atsakei neigiamai, tik meluoji sau, kad nesi Dorianas Grėjus.
Tiesa, O.Wilde’o romane Dorianas Grėjus galiausiai nužudo savo atspindį, savo portretą. Ar tai reiškia, kad ir mes nužudysime Gedimino kalną?
