Iškilmingas partizano pagerbimas vyko Lazdijuose – Lietuvos didvyris yra kilęs iš šio krašto, užaugo Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančiame Bielėnų kaime, baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją.
A.Ramanauskas-Vanagas galvą už tėvynę paguldė, būdamas 39 metų – kitąmet bus minimos 100-osios jo gimimo metinės.
2018 metus Seimas paskelbė A.Ramanausko-Vanago metais – tuo siekiama pabrėžti ypatingą partizaninio karo su sovietais (1944-1953) svarbą.
Šviesus pavyzdys
Pagerbti partizano atminimo atvyko jo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, ginklo broliai, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS), kariai savanoriai, šauliai, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arūnas Gumuliauskas ir kiti Seimo nariai, Lazdijų ir Alytaus miestų vadovai.
Po mišių Lazdijų Šv.Onos bažnyčioje miesto centre esančioje A.Ramanausko-Vanago aikštėje buvo iškilmingai iškelta Lietuvos vėliava.
Nepriklausomybės ir A.Ramanauskui-Vanago paminklus papuošė gėlės, skirtos visiems sovietų nužudytiems laisvės kovotojams. Jie buvo pagerbti tylos minute.
Parlamentarams buvo įteikta vėliava "Atgimusiai Lietuvai - 100 metų".
Prieš vidurdienį pristatyta meninė programa „Po mano dangum – didvyrių žemė“, surengtas iškilmingas A.Ramanausko-Vanago žūties metinių minėjimas, koncertas.
„A.Ramanauskas-Vanagas yra šviesus pavyzdys kiekvienam iš mūsų. Jis buvo pasišventęs tėvynei, atidavė jai visas jėgas“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo į minėjimą atvykęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Giedrius Gataveckas.
Pasižymėjo narsumu
Baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą, A.Ramanauskas-Vanagas dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, 1945 metų balandį jis pasirinko partizano kelią.
A.Ramanauskas-Vanagas troško gyventi nepriklausomoje valstybėje – matydamas, kokias kančias patiria jo tauta, jis papildė ginkluotų miško brolių gretas.
Kelis mėnesius vadovavęs Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, 1945 metų vasarą A.Ramanauskas-Vanagas tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono, o 1946 metais – Merkio rinktinės vadu.
1945 metų gruodžio 15 dieną jis su bendražygiais surengė vieną didžiausių operacijų šalyje – Merkinės puolimą, kurio metu nukauti NKVD smogikai, stribai, užimti okupacinės valdžios pastatai, o A.Ramanauskas-Vanagas po mūšio buvo apdovanotas už narsumą.
1947 metų rudenį jis pradėjo eiti Dainavos apygardos vado pareigas, o 1948 metais išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
Deklaracijos signataras
1949 metų vasarį A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris įvyko Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos.
Suvažiavimo dalyviai 1949 metų vasario 16-ąją priėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją – svarbiausią valstybingumo tęstinumo dokumentą pokario rezistencijos laikotarpiu.
Suvažiavimo metu A.Ramanauskas-Vanagas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, 1950 metų pradžioje tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadu.
Rezistencijos laikotarpiu A.Ramanauskas-Vanagas ne tik dalyvavo mūšiuose, bet ir leido pogrindžio spaudą.
Nutrūkus ryšiams su partizanų vyriausiąja vadovybe, A.Ramanauskas-Vanagas su šeima slapstėsi nuo 1952 metų pabaigos. 1947 metais jis Nedzingės bažnyčioje vedė Birutę Mažeikaitę – porą sutuokė šios bažnyčios kunigas, partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas.
Slapstydamasis partizanų vadas parašė savo garsią atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų...“.
Patyrė kankinimus
Sovietinė valdžia metė didžiules pajėgas vieno žymiausių pokario pasipriešinimo dalyvių sulaikymui – jį mėgino aptikti dešimtys KGB agentų, o paieškoms vadovavo ypatingu žiaurumu pagarsėję smogikai – Rainių žudynių budelis Petras Raslanas ir Nachmanas Dušanskis.
A.Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona buvo išduoti, 1956 metų spalio 12 dieną suimti Kaune ir nuvežti į KGB.
Partizanui teko ištverti nežmoniškus kankinimus – „tardymų“ metu jam buvo išdurta akis, šešis kartus pradurtas vokas. Nuo smūgių jis panirdavo į komą, o kūnas būdavo taip sumaitojamas, jog jį sunkiai atpažindavo net artimi žmonės.
1957 metų rugsėjo pabaigoje sovietinės Lietuvos aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę, o mirtini šūviai nuaidėjo lapkričio 29 dieną. Iki šiol nežinoma, kur jis buvo palaidotas.
A.Ramanausko-Vanago žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė nuteista kalėti 8 metus. Ji mirė 1996 metų kovo 19 dieną Kaune.
Atkūrus nepriklausomybę, A.Ramanauskui-Vanagui ir jo žmonai buvo pripažintas karių-savanorių statusas. Šviesios atminties rezistentui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.
