Dar užvakar atrodė, kad šis stebuklas pagaliau tikrai įvyks. Lyg ir atrinktas galutinis memorialo variantas – kalva, simbolizuojanti pokario partizanų bunkerį, miško motyvai.
Žinoma, buvo naivu tikėtis, kad dėl memorialo verdantis pilietinis karas iš karto baigsis. Taip ir atsitiko.
Labiausiai pyko tie, kurie norėjo Vyčio, nes tik jis visiems, net kvailiausiam užsienio turistui, turi byloti: „Mes, lietuviai, per amžių amžius buvome nenugalimi kariai, todėl visiems priešams ir toliau rodysime, iš kur kojos dygsta!“
Iš tiesų galima ginčytis, ar bunkeris pamiškėje – geriausia Lietuvos atvirumo ir ateities simbolika.
Absurdu šiek tiek kvepia ir tai, kad jau sutvarkytą aikštę, ko gero, vėl reikės ardyti ir iš naujo tvarkyti.
Bala nematė. Ko nepadarysi, kad kelis dešimtmečius verdantis ginčas pagaliau būtų užgesintas, o aikštėje būtų įamžinti laisvės kovotojai.
Bet štai vakar į sceną staiga įpuolė Kultūros paveldo departamentas ir priminė, kad dar 2010 m. buvo oficialiai nustatyta, jog Lukiškių aikštė gali būti tik lygi, be jokių kalvų ar kalvelių. Tam antrino ir Naisių krivis R.Karbauskis.
Kaip galėjo būti pamiršti šie reikalavimai, o prisiminti tiktai dabar? Tai kas liks iš R.Šimašiui patikusio projekto – nebus kalvos, bet bus bunkeris, įkastas į žemę? Ar bus panaikintas lygumos reikalavimas?
O gal vėl iš naujo prasidės konkursai ir atrankos?
Pastarasis variantas – neatmestinas. Ginčijomės beveik tris dešimtmečius, kodėl nepasiginčijus dar kita tiek?
Tik aikštės centre reikėtų pastatyti pilietinių kovų ringą, kuris čia labiausiai ir tiktų – juk suoliukai žiūrovams jau yra.
