„Lietuvos vietų grožis susijęs ne tik su konkrečiais išgyvenimais ir prisiminimais“, - interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ tikino R.Vilpišauskas
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Mano tėvai kilę iš skirtingų Lietuvos regionų – mama iš Žemaitijos, tėtis iš vidurio Lietuvos. O aš esu pirmos kartos vilnietis, kurio vaikystė prabėgo Žvėryne. Vėliau gyvenau skirtingose Vilniaus vietose, bet maloniausi prisiminimai susiję būtent su Žvėrynu.
Apskritai, esu miesto žmogus, nors Miglos gatvė, kurioje gyvenome, žavėjo ir tuo, jog šalia yra miškas. Jame su draugais augdami išbandėme visus užsiėmimus, kuriuos įvairiais metų laikais mėgsta vaikai, o ten įgytų slidinėjimo įgūdžių užteko ir tam, kad po poros dešimtmečių galėčiau juos panaudoti leisdamasis nuo Alpių.
– Koks maloniausias jūsų vaikystės prisiminimas?
– Galbūt laikas su šeima prie Baltijos jūros – Juodkrantėje arba Šventojoje. Tuo metu kelionė ten atrodydavo kaip didžiulis įvykis. Ir turbūt ne tiek jūra, kiek laikas kartu su tėvais vasaros atostogų metu būdavo maloniausias dalykas, nes kitu metu jie dažniausiai buvo užsiėmę.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
- Turbūt Kūčios. Todėl, jog Kūčių vakarienė nuo vaikystės siejasi su šeimyniniu jaukumu. Žinoma, Sąjūdžio metais, kurie sutapo su mano paauglystės ir brendimo laikotarpiu, daug jaudulio kėlė pirmieji vieši ar pusiau vieši Vasario 16-osios minėjimai, kuriuose dalyvaudavom su draugais, nešdamiesi namų gamybos atributiką. Atsimenu, kaip su klasioku Vytautu Adomaičiu buvom ta proga pakviesti į Arvydo Juozaičio, kurio žmona buvo mūsų mokytoja, namus – tuo metu labai susidomėję klausėmės ten susirinkusių Sąjūdžio aktyvistų.
– Kokia Lietuvos vieta jums yra gražiausia?
– Jų yra daug – ne tik Vilniuje, bet ir mažuose Lietuvos miesteliuose – Alantoje, Ariogaloje ir kituose, kur įvairiomis progomis, pavyzdžiui, anglų kalbos stovyklose, vasarą praleisdavau po keletą savaičių. Studijų metais vieną vasarą su draugų kompanija perėjom pėsčiom pajūriu nuo Lietuvos sienos su Latvija iki sienos su Kaliningrado sritimi – tada pamačiau, koks gražus ir įvairus yra Lietuvos pajūris. Bet Lietuvos vietų grožis susijęs ne tik su konkrečiais išgyvenimais ir prisiminimais. Matau daug gražaus ir dabar vis besikeičiančiam Vilniuje, kitose Lietuvos vietose.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..?
- Vilnius. Dėl jau minėtų priežasčių.
– Koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Sunku būtų išskirti vieną asmenybę, nes manau, kad skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingais laikmečiais įvairūs Lietuvos žmonės, dažnai ir netapę istorinėmis įžymybėmis, imdavosi lyderystės. Akademiniu požiūriu man įdomiausia, kaip konkrečiais istorinių lūžių metais buvo priimami sprendimai, kokie argumentai buvo naudojami, kiek prieš šimtą metų – 1918–1922 m. – kuriant politines ir ekonomines institucijas buvo žiūrima į ankstesnę Lietuvos istoriją, kiek mėginta sukurti kažką savito, kiek perimamos kitų šalių praktikos, kiek buvo reaguojama į besikeičiančią geopolitinę, ekonominę aplinką, kiek imamasi aktyvios savarankiškos iniciatyvos.
Būtų labai įdomu, jei kas nors atliktų tyrimą, kaip skirtingais laikmečiais Lietuvoje gyvenusiems žmonėms – labiau, ar mažiau žinomiems – pavyko valdyti pokyčius, kad išsaugotų tai, kas yra esminės vertybės, ir atsisakytų to, kas trukdo Lietuvos politinei bendruomenei išgyventi ir stiprėti, reaguojant į išorės pasaulio pokyčius.
– Su kokia Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti?
– Nesu linkęs painioti maisto ir dalykinių pokalbių, todėl paprastai pietauju ir vakarieniauju su artimiausiais žmonėmis arba vienas. O rimčiau kalbant, įvairiais gyvenimo etapais turėjau galimybių bendrauti su įdomiais ir įkvepiančiais žmonėmis, gebėjusiais ugdyti norą domėtis, klausytis, analizuoti, ginčytis.
Pavyzdžiui, vidurinėje mokykloje tai buvo lietuvių literatūros mokytojas Robertas Danys (deja, jau miręs), istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius, muzikos mokytojas Ričardas Jankauskas, vėliau VU studijuojant ekonomiką – Sigitas Urbonavičius, o studijų TSPMI metu – Egidijus Kūris, Jonas Čičinskas. Esu dėkingas prezidentui Valdui Adamkui už galimybę dirbti su juo antros kadencijos metu – darbas su juo ir jo patarėjų komandos nariais davė labai daug tiek mano asmeninei brandai, tiek profesine prasme. Įkvepiančių ir įdomių žmonių yra tarp dabartinių TSPMI kolegų, studentų, alumnų.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Jaunystėje tvirtai žinodavau, kad patinka vienas ar kitas stilius (rokas, džiazas), viena ar kita grupė. Aišku, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai pasirodė filmas „Kažkas atsitiko“, visos jame grojusios grupės buvo mėgstamos. Su draugais ėjom į Roko maršo koncertus. Dar patiko trumpai gyvavusi džiazroko grupė „Nieko NeBaisaus (NNB). Dabar patinka įvairių stilių muzika, jei ji atliekama profesionaliai. Iš naujesnių grupių mėgstu „Keymono“ (anksčiau „Brazbastards“ - red). Iš ilgai gyvuojančių – „Biplan“. O kalbant apie kūrinius – turbūt mėgstamiausias albumas yra A. Balsio ir R. Lileikio „Kiaulės sakmė“.
– Kokia jūsų mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Jei kalbame apie prekes, tai pirmenybę teikiu prekės kokybei, o ne kilmei. Jei Alekso Šepkaus juvelyriką laikote lietuviška preke, pirmiausia ji ateina į galvą.
– O koks yra jums skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Mamos Kūčių vakarienei paruošti koldūnai su grybais, tėčio išauginti pomidorai. Apskritai, skaniausi yra šviežūs sezoniniai produktai, ypač žmonos pakepti šviežūs baravykai grietinėlės padaže (su itališkais makaronais, užgeriant austrišku rieslingu) ar mano paties išbandyti lydekos ir žiobrio kotletai (beje, skanesni nei sterko – už receptą esu dėkingas bičiuliams iš „Šturmų švyturio“).
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Jų yra daugiau nei penki.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Nesiimsiu daryti vertinimų, pretenduojančių į sociologinius ar etnokultūrinius apibendrinimus, neturėdamas tam reikiamų duomenų. O remiantis asmeniniais pastebėjimais, tai pernelyg sudėtinga atskirti nuo individualių konkrečių asmenybių bruožų.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Šmaikšti, paradoksali, bet nesumenkinanti ir nemoralizuojanti. Šiuo metu neateina į galvą...
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– ... čia daug man brangių žmonių ir emocinių sąsajų.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Aistros gyventi ir vertinti tai, ką turim, o taip pat pasitikėjimo savimi, leidžiančio pasižiūrėti į save iš distancijos ir suvokti, kad visi darome klaidų.
