Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su istoriku, Seimo nariu Arvydu Anušausku.
– Kaip jūs vertinate chaosą dėl paminklo Lukiškių aikštėje?
– Į tą diskusiją įsijungiau, ko gero, pats paskutinis. Aš nesutinku, kad vienoje pusėje atsidūrė partizanai, kitoje – Vytis. Sakyčiau, kaip tik partizanai kol kas neatsidūrė niekur. Mano įsitikinimu, visi autoriai, kurie kūrė ir norėjo matyti paminklą laisvės kovotojams, mažiausiai galvojo apie pačius laisvės kovotojus. Jeigu jie tikrai daugiau galvotų, mėgintų įsigilinti į jų psichologiją, būseną, nekiltų net minties kurti kokio nors bunkerio.
– Tai ne bunkeris, tai memorialas laisvės kovotojams bunkerio motyvais.
– Tvarkoje, bet aš kalbu ne apie konkretų projektą, o apskritai – kad nekiltų minties kurti bunkerio tiems žmonėms, kurie norėjo iš tos aplinkos išsiveržti, norėjo laisvės, visai kitokio gyvenimo.
Šiuo atveju jiems Vytis – žinome partizano apygardą, Vyčio apygardą – ir kiti valstybingumo simboliai buvo labai svarbūs. Juos stribai šaudė, sprogdino, viską su jais darė ir man dažnai nesuprantama baimė, kodėl mes bijome savo pačių valstybingumo simbolių. Man šitie dalykai nesuprantami. Kol kas jokio supriešinimo nėra, nes ten nėra tų pačių laisvių kovotojų dvasios.
– Jūs gal į tai žiūrite giliau, bet viešoje erdvėje yra du variantai – jūsų minėtas bunkeris, apie kurį autorius sakytų, kad tai yra memorialas laisvės kovotojams – kalva, o kitas variantas buvo Vytis. Visuomenė buvo paprašyta išsirinkti.
– Ten buvo labai įdomus balsavimas, beveik kaip Eurovizijoje – pusė balsų komisijos, pusė visuomenės. Jeigu klausiame visuomenės – tvarkoje, pasitikėkim visuomene. Išsirinko 50 balsų skirtumu Vytį, tvarkoje, tokia jau yra demokratija. Bet dabar man sako, kad pusė balsų komisijos.
Nežinau, jeigu mes kur nors Seime priiminėtumėm įstatymus, sakytų „ačiū“, bet pirmininkas mano kitaip ir jis jūsų balsus pakeičia. Nenorėčiau kalbėti apie konkrečius projektus, nes autoriai turi savas vizijas ir jų šalininkai įsivaizduoja.
– Ir kiekvienas pagarbą kitaip įsivaizduoja.
– Be abejo. Visiems sakyčiau – aš už valstybingumo simbolikos atsiradimą prestižinėse aikštėse Vilniuje, to reikia, to trūksta, pagaliau to ir nėra. Bet šiuo atveju visiems verta dar kartą įsiskaityti į memuarus, žmonių prisiminimus, aprašymus, ką jie patys rašė, ką jie patys apie tai galvojo. A.Ramanausko-Vanago ar L.Baliukevičiaus-Dzūko raštų nėra tiek daug, kad leistų permąstyti tuos projektus giliau.
To gilumo ir supratimo šiuo atveju pasigenda žmonės, kuriems tai nėra tas pats, tai neeilinis paminklas. Teko susitaikyti su tuo, kad buvo pasiūlyta tai, kas buvo pasiūlyta.
– Koks paminklas, pagal tos aikštės dvasią, ten turėtų stovėti?
– Lietuvoje šiek tiek kitaip negu Lenkijoje, ten tokiose aikštėse gali stovėti du, trys, keturi akcentai. Visi pamiršta 1863 m. sukilėlių akcentus, kurie niekur nedingo. Jie yra ir turėtų būti. Dar tikrai nepagalvota aikštės vizija, kaip ji galėtų atrodyti. Galbūt netgi tos pačios bažnyčios vaizdą integruoti į visumą.
Aš pasigendu daugelio dalykų. Laisvės kovos yra ir sukilimai, ir pokarinės kovos. Visa tai yra laisvės kovos – du šimtmečiai kovų. Apie tai buvo ir pradinė mintis, kad jos bus visos įamžintos. Galiausiai viskas siaurėjo, mažėjo, tačiau visas kovas vis tiek apibendrina valstybingumo simboliai.
– Kitaip sakant, Vytis?
– Yra baimė, kurią turi visuomenė ir apie savo simbolius kartais kalba labai keistai, pravardžiuodami – tai arklys, transporto priemonė, žirgas. Tai – Vytis. Tai yra herbas, bet nebūtinai mes turime tai vaizduoti kaip herbą. Tai gali būti paminklas, simbolizuojantis žymiai daugiau. Juolab, A.Ramanauskas savo prisiminimuose – ir beje beveik kiekvienas partizanas, kuris bent minimaliai parašydavo tekstą, dienoraštį – visada galvodavo apie tai, kas bus ateityje.
L.Baliukevičius-Dzūkas sakė, kad atsiras tie, kurie sėdės už stalo, sočiai valgys ir kalbės apie netektis, kurias patyrė partizanai. A.Ramanauskas rašė, kad reikia įsigilinti ir mūsų vienintelis noras, kad tose vietose, kur buvo niekinami partizanai, stovėtų paminklas su jų vertais žodžiais.
– Profesorius Liudas Mažylis ketvirtadienį teigė, kad ši situacija parodė, kad mes susidūrėm su tam tikru reiškiniu, kai dėl to, kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštė ar koks paminklas ten turėtų stovėti, pasisako kiekvienas. Kai kurių nuomonė yra kategoriška ir turbūt tai nėra gerai. Ar visuomenės apskritai reikėjo klausti?
– Visuomenės atsiklausti visada reikia, ko gero, būtina, bet tada pats konkursas turi turėti paprastus, aiškius reikalavimus. Jeigu kalbame apie laisvės kovas, aikštę – ne kalvą, ne dar ką nors, bet aikštę, kuri turi savo reikalavimus – dabar sakoma, yra vieni reikalavimai, bet mes juos pakeisime, vadinasi, teisės aktai vieni, bet darome konkursą visai pagal kitas sąlygas, kurios neatitinka teisės aktų.
Jeigu būtu aišku, paprasta ir atitiktų visas teisės normas, visuomenės balsas turėtų būti lemiamas. Taip nebuvo. Visuomenės balsas buvo paskandintas biurokratinės komisijos nuomonėje.
– Kauno meras teigia, kad mielai priglaustų Vytį Kaune ir netgi jį pastatytų didesnį, nei planuojama. Kaip vertinate šią idėją?
– Dėl priglausti – tikrai neturiu nieko prieš. Kiekvienas miestas turi teisę, norą ir pareigą įrenginėti savo viešąsias erdves ir jeigu jose bus vieta valstybingumo simboliui – ar tai būtų Kaunas, ar Panevėžys, ar Klaipėda – kodėl gi ne? Ir kaip tai bus atvaizduota – irgi jų reikalas. Kartais aš šiek tiek skeptiškai žiūriu į gigantomaniją. Vytis yra Vytis, visi žinome, kaip tokie paminklai kuriami.
Aišku, Mongolijoje galime pamatyti vieno jų istorinio lyderio paminklą, kuris yra ne 7 metrų, o keliasdešimt metrų dydžio, ar kur nors Šiaurės Korėjoje – ten irgi daug didelių paminklų. Ne didume esmė, o kokį įdedam turinį. Vytis galėjo būti akcentas, tačiau reikia įsigilinti į laisvės kovų turinį. Buvo ir sušaudyti Vyčiai, visko buvo, tai buvo karas. Įsigilinimo trūko, jo trūksta ir dabar. Ar Kaune bus pastatytas 7 metrų, ar 2 metrų, bet koks bus įdėtas turinys, kaip tai atrodys, kaip tai bus pateikta – aš neįsivaizduoju.
– Pone Anušauskai, ką dabar daryti?
– Suprantu, kad šimtmetis artėja, o lietuviai mėgsta švęsti apvalius jubiliejus. Manyčiau, kad jeigu neišeina susitarti dabar, geriau kol kas jokio paminklo.
– Padaryti pauzę?
– Taip. Aistrų per daug.
– Ką daryti su projektais, atmesti?
– Buvo ir kitokių projektų. Tai ne pirmas konkursas. Kultūros ministerija ir anksčiau rengė projektus, kurie buvo visuomenės atmetami, kartais – biurokratų, kartais net nepatekdavo į konkursus. Tai yra ne vienintelis projektas, tai 3 ar 4 konkursas, kurie taip pat turėjo laimėtojus.
– Ką daryti su šiomis dviem idėjomis – autoriumi, kuris pasiūlė kalvelę ir Vyčio idėja? Jei kalbame, kad reikia daryti pauzę, jeigu iki kitų metų gruodžio 1 d. paminklas turi būti pastatytas – lyg ir laiko yra.
– Iš atsakingų politikų nusiteikimo – ar tai būtų Kultūros ministerija, ar miesto meras, suprantu, kad bus lipama per galvas ir realizuojamas vienas projektas. Ir bus nepaisoma nemenkos dalies visuomenės nuomonės. Matyt, atsiras ir kalvelės. Nenorėčiau rištis prie konkrečių projektų. Tegul tie visi autoriai, nebūtinai šių dviejų projektų, ir kitų, dar kartą pamėgina perprasti tą pačią laisvės kovų idėją – kaip tai galima padaryti, kaip tai gali atrodyti. Kai parašoma sąlygose „pavaizduokite laisvę, nepriklausomybę“, kaip tai turi atrodyti?
Man šuoliuojantis Vytis labiau akcentuoja nepriklausomybę, laisvę ir kelia daug asociacijų. Jeigu yra vaizdinys, įgyvendinama idėja, į kurią pasižiūrėjus vienu žvilgsniu nesukelia tokių asociacijų, deja, nueita neteisingu keliu ir reikia daryti pauzę.
