„Anksčiau Vilniaus centre buvo kitoks Gedimino kalnas nei dabar. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje jo šlaitai buvo supilti iš naujo.
Tais laikais tai buvo beveik neįmanoma statyba, bet buvo gautas paties LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus nurodymas grąžinti kalno formą“, – „Lietuvos rytui“ aiškino šio gigantiško projekto konstruktorius Jakovas Mendelevičius (65 m.).
Įspūdinga buvo ir šios kalno rekonstrukcijos kaina – beveik milijonas rublių. Už tiek Vilniuje buvo galima pastatyti 10 daugiabučių namų.
J.Mendelevičiaus tvirtinimu, šis projektas buvo geras, o dabar Gedimino kalno šlaitai slenka tik ten, kur darbininkai esą nepadarė visų projekte numatytų darbų, – gal skubėjo, gal vogė statybines medžiagas.
– Kokią Gedimino kalno formą jūs grąžinote? – paklausėme J.Mendelevičiaus.
– Tokią, kaip kunigaikščio Gedimino laikais. Ant kalno buvo užkelta dešimtys tūkstančių kubinių metrų žemės ir pilama žemyn. Taip buvo supilta maždaug dešimtadalis viso kalno.
Žemę vežiojo savivarčiai – į vieną tilpo 5 kubiniai metrai. Visus darbus dirbo melioratoriai iš Salininkų – tik jie turėjo tokių darbų patirties.
Supylus gruntą kalno viršūnėje buvo įgręžti 5–6 metrų poliai, o ant jų pastatyta nauja gynybinė siena.
Projektas vadinosi „Gedimino kalno supylimas ir gynybinės sienos atstatymas“.
1979 metais Paminklų restauravimo institutas gavo nurodymą pradėti projektuoti, dirbome iki 1983 metų, o darbai dar vyko iki 1989-ųjų.
Tai buvo kompleksinis projektas – turėjo būti įrengtas tualetas administracijai ir lankytojams, kanalizacija, nutiesti elektros kabeliai.
– Ar dažnai pasaulyje taip tvirtinami kalnai?
– Mano nuomone, taip kalnas buvo tvirtinamas pirmą kartą pasaulyje.
Rengdami projektą važiavome į Gruziją semtis patirties.
Bet tuomet Gruzijos restauruotojai tik klojo metalinius tinklus ant uolų, kad jų luitai ant žmonių nenukristų.
Taip pat lankėmės Maskvoje, Sąjunginiame kelių institute. Ten gavome daug metodinės medžiagos, kaip tvarkyti šlaitus, apskaičiuoti jų patvarumą.
Tačiau tai buvo Kelių institutas. Prakasi kelią – tvirtini šlaitus. Jie dirbo su supiltais šlaitais ir nepylė šlaitų ant esamo nuolydžio.
– Ar šiais laikais ryžtumėtės tokiems darbams?
– Taip. Aš ir dabar manau, kad tai buvo geras sprendimas. Vienintelė problema – dabar aiškėja, kad statybų vykdytojai nepadarė visų darbų.
Supilta žemė prie stataus šlaito buvo prispausta gelžbetoniniu koriu, kuris buvo pritvirtintas prie senojo kalno 3–5 metrų ilgio cementiniais inkarais.
Korio nebuvo matyti, nes virš jo buvo supiltas 30–40 centimetrų gruntas. O po koriu buvo sluoksnis skaldos.
Tokius korius buvo numatyta įrengti aplink visą kalną. Ten, kur dabar nuošliaužos, aš tų korių nematau.
Akivaizdu, kad jie nebuvo padaryti.
Darbus kontroliavo užsakovas. Aš irgi kai ką kontroliavau, bet nuolat nebūdavau.
– Kada pastebėjote, kad prasidėjo Gedimino kalno problemos?
– 2003 metais, kai buvo įrengtas funikulierius. Jo viršuje buvo turėklas. Jau po mėnesio jis nuslinko 20 centimetrų.
Pradėjome žiūrėti, kas darosi, ir pastebėjome, kad aplink pakilimo taką visu perimetru slenka žemė. Mes tas vietas sutvirtinome, padarėme nuogrindas.
– Gruntas pradėjo slinkti, kai medžiai dar nebuvo iškirsti?
– 1983–1989 metais aštuoniasdešimt procentų medžių ant kalno buvo nupjauta. Bet niekas nepastebėjo, nes palikome tokį pat vaizdą. Garsus dendrologas Leonas Čibiras pažymėjo medžius, kuriuos reikia nupjauti, mes nupjovėme.
Medžių, kurie liko, šaknys atsidūrė po gelžbetoniniu koriu. Dabar aiškinama, kad medžiai šalina drėgmę!
Bet ant Gedimino kalno tokių neaugo. Tai buvo menkaverčiai klevai ir krūmynai.
Toks medis vasarą gali išgarinti 10 litrų vandens per parą, o kvadratinis metras žolės – 60 litrų.
Tiesa, kai kur buvo galima pastebėti ir tam tikrą sodinimo sistemą – tai buvo medžiai, likę nuo caro laikų.
Jei dabar įdėmiai pažiūrėsite į nuošliaužas, nepamatysite nė vienos, kur medžių šaknys būtų likusios kalne. Šlaitai nušliaužė su šaknimis.
Vadinasi, su medžiais ar be medžių, vis vien šlaitai būtų nuslinkę. Medžiai nedarė jokios įtakos jų patvarumui.
Gal medžiai būtų pristabdę šlaitų griūtis, bet po to viskas būtų nuslinkę iš karto.
– Gal planavote atkasti per karą kalne įrengtus bunkerius?
– Mano plane tai nebuvo numatyta. Sovietiniais laikais restauruoti vokiečių bunkerius buvo negerai.
Bet Gedimino kalnui bunkeriai nekenkia. Dideliame kalne skylė – jokia problema.
– Jei jūsų projektas buvo geras, kodėl kalnas griūva?
– Nes nebuvo koordinavimo tarp atskirų projekto vykdytojų. Mes supylėme šlaitus ir juos sutvirtinome. Tada 1994 metais atėjo kiti žmonės ir jie vėl supylė ant kalno žemių. Nežinau, kodėl, bet įkalė papildomų polių. Greičiausiai vėl gavo nurodymus iš aukščiausios valdžios.
Nustebau, kad nuo Neries pusės keliuose lygiuose buvo įrengti rostverkai – gelžbetoninės sijos su poliais.
Gal jie norėjo įrengti tokį žiedą aplink visą kalną, bet baigėsi pinigai, ir jie tuos rostverkus padarė tik dvidešimt metrų?
Man atrodo, jie galvojo apie estetiką. Ir iš tikrųjų kalnas tapo gražesnis. Bet čia, mano nuomone, prasidėjo visos bėdos.
Toje vietoje buvo mano koriai.
Virš jų buvo įkalti poliai ir dar per metrą užpilta žemės.
Bet mes vežėme natūralų gruntą – priesmėlį, priemolį, o vėliau buvo vežamas ir pilamas juodžemis. Jis ir nuslinko.
– Ar dabar jūs nebūsite kalčiausias, kad kalnas griūva?
– Pilis dėl mano veiksmų nenuvirto. Aš baigiau darbus 1989 metais. O kas buvo toliau, nesu atsakingas.
Nuošliaužos daugiausia susijusios su klimatu – jau nebuvo poros žiemų.
Bet mane labiausiai siutina, kai geologai aiškina, kad nepakanka duomenų kalnui gelbėti, reikia naujų tyrimų. Juk nuo 1960 metų Gedimino kalne padaryti 156 gręžiniai. Nebėra sveikos vietos, kur dar galima gręžti.
– Ką, jūsų nuomone, pirmiausia reikėtų daryti gelbėjant Gedimino kalną?
– Apie tai, kas vyksta dabar, sakyčiau – visur eksperimentuojame.
Mano manymu, pirmiausia reikia kuo skubiau nuimti visą žolę. Nereikia jos gelbėti.
Kai kur žolė buvo užklota ritinėliais, kai kur užsodinta, kai kur panaudotas hidrostatinis būdas – žolė užpurkšta su klijais.
Radau XVIII amžiaus Pranciškaus Smuglevičiaus spalvotą pilies kalno vaizdą, kuriame matyti, kad tuo metu, kai jis piešė, ant kalno žolės nebuvo.
Tad siūlau sutvarkyti šlaitus ir taip palikti.
Kai kalnas bus be žolės, jį visą laiką plaus vanduo ir apačioje rinksis smėlis, kurį reikės kelti atgal į viršų. Amžinasis variklis.
Reikia įdėti pastangų, jei norime išlaikyti Gedimino kalną. Lietuvoje kalnai neauga, tik dyla.
– Aš girdėjau pasiūlymą visą Gedimino kalną užpilti betonu ir taip išsaugoti bent jo kontūrą. Kaip jį vertinate?
– Aišku, galima užbetonuoti kalną, bet manau, kad tai – juokai. Tačiau tai viena idėjų.
Reikėtų kuo skubiau paskelbti idėjų konkursą.
Profesionalai savo žodį dėl kalno jau tarė. Dabar reikia poros dešimčių idėjų, tegu ir kvailų.
Tačiau tik taip atsiras netikėtų sprendimų, kurių šiuo metu labai trūksta.
– Kaip atrodė kalnas, kai ant jo pilį statė kunigaikštis Gediminas?
– Tai yra ledynmečio kalnas. Gediminas užpylė žemių ant natūralaus kalno, bet pasirūpino, kad pilis remtųsi į tvirtą gruntą.
Tačiau visiems kunigaikščio rūmams grunto neužteko, vienas jų kampas atsidūrė ant supiltinio grunto, dėl to jie pradėjo skilti.
P.Smuglevičius jau vaizdavo griuvėsius. Kai tvarkėme kalną, apačioje radome gabalus mūrų.
Polius kalė A.Brazausko nurodymu
Buvęs Vilniaus pilių komplekso projektų vyriausiasis architektas A.Katilius prisiminė, kad 1993 metais tapęs prezidentu A.Brazauskas iš karto pradėjo rūpintis Gedimino kalnu, nuolat ant jo kopdavo apsuptas patarėjų ir statybininkų.
Kai apie 1993-iuosius prasidėjo pirmosios nuošliaužos rytiniame šlaite, nedelsiant buvo surastas piliakalnių stabilizavimo specialistas ir tvarkė kalną gamtinėmis priemonėmis.
Be to, buvo tvirtinami Gedimino kalno šlaitai, gręžiami poliai, kiek įmanoma atsargiau tvarkoma pilis.
„Mums reikėdavo tik sugalvoti, o kartais ir A.Brazauskas pats pasiūlydavo sprendimą. Juk jis buvo statybininkas“, – sakė A.Katilius.
