Kur pasuko garsioji buvusi trumpalaikė Darbo partijos lyderė Širvintų merė Ž.Pinskuvienė po to, kai trenkė merdinčios partijos durimis? Ogi į kiek anksčiau įsteigtą visuomeninį judėjimą „Drauge kurkime Širvintų krašto ateitį“.
Organizacijoje – visi anksčiau partijai atstovavę savivaldybės tarybos nariai ir visas partiją taip pat palikęs jos vietos skyrius.
Dabar partijai užsimojęs vėl vadovauti V.Uspaskichas šiemet irgi buvo įsteigęs asociaciją „Už vieningą ir sveiką Europą“. Europarlamentaras tvirtino, kad tai ne politinė, o dabar jo išpažįstamą sveiką gyvenseną propaguojanti jėga, bet jos nariams nebus draudžiama dalyvauti politinėje veikloje ir rinkimuose.
Prieš tai, kai V.Uspaskichas susikibo su Ž.Pinskuviene, skęstantį „darbiečių“ laivą paliko buvęs socialliberalų lyderis A.Paulauskas ir įsitraukė į judėjimą „Pirmyn, Lietuva“. Kelis šimtus buvusių „darbiečių“ ir nepartinių vienijanti organizacija ketina dalyvauti 2019 metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose.
Panašus vaizdas – Liberalų sąjūdyje, kuris kapanojasi politinės korupcijos byloje. Aštrėjant vidaus rietenoms dalis vakarykščių liberalų įkūrė nepartinį judėjimą „Už pažangą“. Šis judėjimas ketina persitvarkyti į politinę partiją, nes, pagal įstatymą, tik jos gali dalyvauti Seimo rinkimuose.
Būtent pastaroji išlyga, regis, yra pagrindinė priežastis, kodėl vadinamųjų visuomeninių judėjimų ar rinkimų komitetų kūrimo vajus dar netapo visuotine karštlige, kuri tradicines partijas išvis nustumtų ties pražūties praraja.
Per pastaruosius savivaldos rinkimus ketvirtąją vietą tarp visų jėgų užėmę rinkimų komitetai kol kas įsitvirtino tik savivaldos mastu, nors tokie jų lyderiai kaip Kauno meras V.Matijošaitis jau yra populiariausių šalies politikų trejetuke.
Vadinasi, galima spėti, kad nepartinė ar antipartinė retorika, elgsena ir būrimosi būdai artimiausioje ateityje įsitvirtins dar labiau.
Gal ir natūralu – visame pasaulyje regėti, kad rinkėjai vis dažniau reikalauja tik asmenybėmis pagrįstos politinės pasiūlos.
Tokiomis, kurios būtų kuo mažiau susijusios arba visai nesusijusios ne tik su partijomis, bet ir su politika apskritai.
Kuo į tai atsako krizės ištiktos partijos – tiek vadinamosios tradicinės, tiek tebesiklijuojančios nesisteminių etiketę, nors jau yra tapusios tos pačios sistemos dalimi?
Darbo partija, keletą metų desperatiškai ieškojusi, už ko užsikabinti, pagaliau griebėsi gelbėtojo, kurį laikė vieninteliu įmanomu, – V.Uspaskicho.
Bet kadaise vieno liaudies numylėtinių populiarumas ir pajėgumas – gerokai nublukęs ir nusilpęs. O to gali nebepakakti sugrąžinti partiją prie 5 proc. Seimo barjero, jau nekalbant apie nacionalinės politikos viršūnes.
Artimiausi byrančių „darbiečių“ giminaičiai „tvarkiečiai“, pagal visuomenės nuomonės apklausas, lyg ir sutvirtino savo pozicijas, per rinkimus galbūt net surinktų daugiau kaip 5 proc. balsų.
Prieš kelias dienas „tvarkiečiai“ žengė ir kitą žingsnį, kurio per pastaruosius metus kaip gelbėjimosi rato griebėsi ne viena kita partija, – kongrese paskelbė, kad kitąmet lyderio rinkimai bus visuotiniai.
Šitaip partijos mėgina pasirodyti esančios atviros, šiuolaikiškos ir paneigti kaltinimus uždarumu ar sustabarėjimu.
Kita vertus, „tvarkiečių“ patriarchas europarlamentaras R.Paksas savo kalbomis rodo pagrindinę kryptį, kuria esą turėtų žengti partija, norėdama išsilaikyti didžiosios politikos scenoje. Tai – griežtesnė prieš Europos Sąjungą ir liberaliąją demokratiją nukreipta retorika ir elgsena. Iškalbingas sutapimas – „tvarkiečių“ nariu neseniai tapo ir buvęs kraštutinių dešiniųjų lyderis J.Panka.
Dar iškalbingesnis partijų sistemos būklės ženklas – į „tvarkiečių“ žemumas smunka neseniai nepažeidžiami atrodę socialdemokratai.
Atskilę nuo savo šaknų, Seimo Socialdemokratų darbo frakciją sukūrę ir naują politinę jėgą lipdantys kairiųjų senbuviai toliau mėgina siūbuoti G.Palucko perimtos „motininės“ partijos laivą.
Iš pastarosios sparnus kelia kai kurie skyriai ir atstovai savivaldybėse.
Gali būti, kad dar vienu atskilėlių kadrų rezervu taps ta pati merdinti Darbo partija, – neatsitiktinai vienu „socialdarbiečių“ taikinių yra ir Ž.Pinskuvienė su savo naujuoju judėjimu.
Kitas buvusių kairiųjų bendražygių kovos frontas – Europa. Tiksliau, kurie iš jų galės pretenduoti į pagrindinius Lietuvos socialdemokratijos vėliavnešius tarptautinėje arenoje.
Atskilėliai, naudodamiesi savo buvusiu politiniu svoriu ir įdirbiu užsienyje, mėgina perimti iniciatyvą – neseniai jie angliškai pradėjo platinti laišką, kuriame teigia, kad „senoji“ partija virto kraštutinių kairiųjų radikalų lizdu, sėjančiu ir propaguojančiu destrukciją.
Nežinia, kiek tokios grumtynės dėl vėliavos padės vieniems ar kitiems. Pagaliau ne taip ir svarbu. Aišku viena – kad tai toliau menkina socialdemokratų autoritetą Lietuvoje.
