brendo mintis, jog likti Sovietų Sąjungoje tolygu sunaikinti save kaip
visavertį žmogų, o kas rytą į darbo vietą, Respublikinę biblioteką, teko
eiti pro du okupacijos simbolius - KGB pastatą ir Lenino paminklą
Lukiškių aikštėje, perskaičiau genialaus rusų mokslininko, kalbininko ir
mitologo, jau tuo metu didelio Lietuvos praeities ir jos tyrinėtojų
draugo V.Toporovo studiją „Vilnius, Wilno, Вил'на: miestas ir mitas“.
Unikaliame darbe Vilniaus įkūrimas ir jo atspindys mitiniame naratyve su
meile ir moksliniu tikslumu skleidžiamas kitų didžiųjų miestų, tokių
kaip Roma, kontekste. Neketinu kartoti studijos turinio, nors ji galėtų
būti naudinga miesto ateities, nepamirštant praeities, planuotojams.
Bene labiausiai įstrigo viena V.Toporovo studijos vieta: „Ši žemuma ant
Vilijos kranto, per potvynius užliejama vandens, matyt, vakaruose
siekėsi su mišku, kuris iš tiesų tęsėsi Lukiškių link. Vieta turbūt
buvo laikoma bloga. Šiaip ar taip, ji gana ilgai liko neapgyvendinta,
nors buvo arti Aukštutinės ir ypač Žemutinės pilies.
Svarbu, kad grįžęs 1397 metais po sėkmingo žygio į pietus Vytautas
Lukiškėse apgyvendina totorius, leisdamas čia jiems pasistatyti mečetę
(netoli būsimo kalėjimo).
Ilgą laiką Šv.Jokūbo bažnyčios vietoje buvo vargingiausių miesto
gyventojų kapinės. Kapinės buvo tokios nežmoniškai skurdžios, kad
prašyte prašėsi aukojimų. Kaip tik iš vieno tokių aukojimų, kurį padarė
Jurijus Liutauras Chreptovičius, 1642 metais ir buvo pastatyta medinė
bažnyčia.
Matyt, neatsitiktinai jau XIX a., kai Lukiškės dar buvo toli gražu
nevisiškai apstatytos, prie Šv.Jokūbo bažnyčios steigiama ligoninė (taip
pat veneriniams ligoniams). Todėl neatmestina prielaida, kad Lukiškės
ir aplinkinis rajonas tipologiškai buvo prilyginami vietoms,
pasirenkamoms Dievo namams... Pagaliau laidojimo vieta už upės labai
būdinga mišrių teritorijų miesto gyvenvietėms.“
Savaime suprantama, man labiausiai patiko savaip guodžianti mintis, kad
Lenino paminklas ir KGB pastatas stovi savo vietoje, netoli buvusios
veneros ligų ligoninės. O juk dar čia buvo ir Vilniaus
generalgubernatoriaus M.Muravjovo organizuotų egzekucijų vieta, turgūs,
mugės ir pan. Apie Pilsudskio pagerbimą nenoriu net kalbėti.
Bet kuriuo atveju tai nebuvo sakralinė vieta, greičiau - profaninė.
Pamenu, kaip Sąjūdžio jaunimas svarstė, kas turėtų būti aikštėje
nuvertus Lenino paminklą.
Dalis manė, kad turėtų stovėti „kažkas didingo“, kiti siūlė skirti
monumentą 1863 m. sukilimo dalyviams ir žuvusiems kovose už Vilnių,
treti - atiduoti aikštę mugėms.
Po trisdešimties metų matau beveik panašų nuomonių pasiskirstymą.
Tarp tų, kurie norėtų aikštėje matyti Vytį, atpažįstu Sąjūdžio
aktyvistus. Partizanų bunkerio (pats žodis dvelkia kapinėmis) idėja lyg
ir labiau atitiktų aikštės istorinę niūrią dvasią, kai reikia nusiimti
kepurę.
Tačiau projekto sumanytojai ant to bunkerio viršaus siūlo pramogas.
Nežinau, ar apsidairius aplinkui psichologiškai tai įmanoma.
Priešingoje gatvės pusėje - buvęs KGB pastatas, išmargintas žuvusių
partizanų pavardėmis, muziejus su kankinimo kameromis, čia pat -
bažnyčia, o pro medžius matomas kalėjimas irgi dar neiškeldintas.
Memorialai yra skirti prisiminimui ir susimąstymui. Žinoma, bemąstant
kyla visokių minčių. Partizaninis pasipriešinimas okupacijai yra
herojinis žygis, optimistinė tragedija, bet visų Lietuvos žmonių jis
nevienija, nes liudininkų patirtys šio reikšmingo ir dramatiško
istorijos laikotarpio atžvilgiu yra skirtingos.
Labiau gyvenimą pažįstantys žmonės, intuityviai vengdami prisirišti prie
konkretaus istorijos laikotarpio, balsavo už abstraktesnį Vytį. Po
rekonstrukcijos pašviesėjusioje aikštėje jis labiausiai ir tiktų.
Negana to, Vytis automatiškai asocijuojasi su kur kas ilgesniu Lietuvos
istorijos laikotarpiu ir ypač su energingu Lietuvos proveržiu
milžiniškame areale XIII a. O apie ką daugiau, nei apie įvairiausio
lygio ir pobūdžio proveržius, dabar ir kalbame.
Atsivedus vaikus prie Vyčio nesunku paaiškinti jo reikšmę, o
beaiškinant, ką simbolizuoja „bunkeris“, ir pačiam aiškintojui
susipainiotų mintys. Pagalbos tektų ieškoti ant kurio nors informacinio
stendo.
Nebesinorėtų ant bunkerio ir šachmatais žaisti. „Bunkeris“ -
prasmingas ir reikalingas rodyti visuomenei sumanymas, bet jo vieta nėra
beveik centrine tapusioje aikštėje.
Pavyzdžiui, pati geriausia vieta jam - Vingio parke. Ir medžių daug,
ir pati partizanų slėptuvė atrodytų natūrali, o svetimžodžio „bunkeris“
siūlyčiau visiškai nebevartoti. Nebent pavadinti tai, kur žiemą burokai
saugomi.
Ką dabar turime ir turėsime, jeigu žiūrime objektyviai? Akivaizdu, kad
Lietuvos šimtmečiui jokio monumento Lukiškių aikštėje nebebus.
Laimėjusį projektą numatyta realizuoti kitų metų pabaigoje. Ir tik tuo
atveju, jeigu bus įveikti, Vilniaus mero žodžiais, biurokratai, kuriems,
beje, jis pats ir vadovauja.
Neatmestina, kad, laikantis tvirtų lietuviškų tradicijų, partizanų
žeminė taip ir neprasivers į dienos šviesą. O Vytis, regis, persikels į
Kauną. Energingas ir greitai mąstantis Kauno meras iš karto suprato,
kur sėkmė. Ir teisingai mąsto - tūkstančiai vilniečių jį parems. Ir
gal ne vien statant Vytį.
Ar tai supriešins vilniečius su kauniečiais? Ne, tačiau bus proga
paaiškinti anūkams, kad Kaunas yra karingo Vyčio žemė, o Vilnius - aukų
prisiminimo, atlaidų, apeigų, ritualų ir Kaziuko mugės, kuri apjuos ir
Lukiškių aikštę, vieta. Taip, kaip V.Toporovas ir rašė.
˙
