Regis, tik tokia būtų protingiausia išeitis iš naujos kaktomušos (primenančios netgi violetinės Garliavos epopėjos įkarštį), kurią stebime jubiliejinių valstybės atkūrimo metų išvakarėse.
Šalies tremtinių, politinių kalinių ir rezistentų organizacijos valstybės institucijoms ir sostinės savivaldybei paskelbė ultimatumą: užimsime aikštę, ten pastatysime palapinių miestelį ir nesitrauksime, kol čia nebus pastatytas Vytis.
Situacijai vis labiau kaistant, vakar į specialų posėdį susirinkę Vyriausybės kanceliarijos, Kultūros paveldo departamento vadovai, sostinės savivaldybės atstovai taip ir nesurado atsakymo į klausimą, ką daryti po to, kai paaiškėjo, jog dar 2010 m. paveldosaugininkai nustatė, kad Lukiškių aikštė gali būti tik lygi.
Be to, dar neapsispręsta, kaip vertinti atranką laimėjusį partizanų bunkerio-kalvos projektą: kaip ant lygaus paviršiaus statomą atskirą objektą ar kaip to paviršiaus išgaubimą, taigi neleistiną aikštės sudarkymą?
Kad ir kas būtų nutarta, neatrodo, kad visuomenės susipriešinimas ir įsiaudrinimas greitai nuslūgs.
O kokia šios absurdiškos padėties pagrindinė priežastis? Ko gero, ji tipiškai lietuviška.
Priešprieša tarp „patriotinės ir tradicinės“ bei „moderniosios ir liberaliosios“ stovyklų aplink Lukiškių aikštę buvo visada. Bet nebuvo mėginimų sutelkti abi puses, o kartu visą visuomenę tikrai diskusijai ir susitarimui dėl šio svarbaus simbolinio reikalo. Todėl ši aikštė iki šiol ir tuščia.
Tad nieko keista, kad mėginant vis dėlto ką nors ten pastatyti (juk ant nosies – atkurtos valstybės šimtmetis) šis procesas virto procesu, primenančiu karštligišką studento naktį prieš lemiamą egzaminą.
Emociniu sūkuriu virtusią padėtį dar labiau kaitina Rusijos informacinio karo šešėlis.
Todėl vadinamoji patriotinė stovykla ir tvirtina, kad tą grėsmę gali atremti ir tautą uždengti tik karingas raitelis.
Bet gal reikėtų stabtelėti? Gal, užuot uždraudus toje vietoje apskritai ką nors statyti, yra dar viena išeitis – kviesti pagalbą? Ne policiją ar medikus, bet krizių valdymo, viešųjų ryšių ar net masių psichologijos specialistus? Jei ne iš Lietuvos, tai gal iš užsienio?
Juk akivaizdu, kad vien akredituoto paveldosaugininko, kurį į pagalbą kviečiasi Vyriausybės kanceliarija ir kitos institucijos, tupinėjančios aplink aikštę, nepakaks padėčiai suvaldyti.
Juolab kad šios valdžios atstovai turi gražios patirties, jog patekus į keblią krizinę situaciją reikia kuo greičiau pasitelkti rimtas ir naujas specialistų pajėgas.
