Daug lietuvių migruoja ir savo vaikus atiduoda amerikiečių, ispanų ar britų mokykloms, ir čia jie auginami britais, amerikiečiais“, – Seime surengtoje konferencijoje „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ kalbėjo Virginijus Savukynas ir pridūrė, kad tapatybės problema yra aktuali ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms.
Anot jo, reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra lietuvis, kas sudaro lietuvio tapatybę ir kaip atrasti mus visus jungiančius saitus.
Du Don Kichotai
Prof. Alvydas Jokubaitis, konferencijoje skaitęs pranešimą tema „Kas lemia politikų bejėgiškumą tautos ir valstybės nykimo akivaizdoje?“, teigė, kad save gerbiančios valstybės politikai negali savo noru pradėti kalbėti apie tautos nykimą.
„Jei politikai nedarytų to, ko nekenčia, jiems nereikėtų išgyventi žodžių ir darbų atitikimo, kuria švietimo reformas, o žmonių sieloje darosi tamsiau, o sveikatos reforma – stebuklinės pasakos variantas, politikų iracionalumas – begalinis. Demokratija pasiduoda į visas puses, viskas priklauso nuo politinių aplinkybių“, – teigė jis ir pridūrė, kad Lietuvos ateitis priklauso ne nuo demokratijos procedūrų, bet nuo ja besinaudojančių piliečių.
„Lietuvių politinis elitas pastaruosius tris dešimtmečius vengė rimtai kalbėti apie tautą. Jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą kaip nenumatytas šalutinis poveikis įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją didesnių veikėjų. Šiandien susiduria kelių rūšių Don Kichotai: vieni gyvena nesenos tautinės praeities, o kiti virštautinės ateities utopijomis“, – kalbėjo prof. A.Jokubaitis.
Anot jo, demokratinės visuomenės piliečiai politikais tampa per rinkimais vadinamą loteriją, pagal demokratijos idėją, turėtų būti išrinkti geriausi, bet praktiškai tai neveikia. „Jei būtų įsteigtas Lietuvos tautos ir valstybės išnykimo rizikos departamentas, pastarasis nematytų visumos, nes būtų tik departamentas“, – ironizavo pranešėjas ir pridūrė, kad Lietuvoje taip ir nepavyko rasti pusiausvyros tarp tautos ir liaudies.
Tapatybę tapo preke
„Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip vieną iš asmeninio gyvenimo pasirinkimų, šalia specialybės, gyvenamosios vietos ir automobilio... Lietuvių kultūrinis tapatumas šiandien yra asmeninio skonio reikalas, kaip apsilankymas kine ar teatre“, – teigė A.Jokubaitis ir patikslino, kad lietuviškas solidarumas –daug diskusijų keliantis klausimas, o ateitis dažnai suvokiama tik kaip „pagerinta dabartis“.
Profesorius teigė, kad dabartinis lietuvių požiūris į šeimą rodo požiūrį į Lietuvos ateitį.
„Dabartinė Lietuva – neutrali ir agnostiška valstybė, ji nesikiša į piliečių moralinius, religinius ir filosofinius ginčus, bijo savo žodžio. Politikai bijo savo žodžio, nes turi atstovauti išrinkusių rinkėjų žodžiams. Tai neregėtu mastu įtvirtina technokratinį mąstymą“, – kalbėjo jis.
Baigdamas jis teigė, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.
