Kaip ir, žinoma, belaisvių neimančių visuomenės aktyvistų įsitraukimas į jų aptarimą.
Per kelias savaites spėjama praskristi per tiek šaršalų, kiek saikingiau skandalus vartojančiais laikais būtų pakakę ištisiems metams.
Tik paskaičiuokim. Nespėja dizaineris prisišnekėti rusiškos propagandos primuse, nespėja kolektyvas jį darniai paauklėti ir išrašyti privalomų savišvietos pamokų, dizainerį į šoną stumia publicistė ir varo visiems apopleksiją su mėgėjiškais, nuo svetimos špargalkės nusirašytais kaltinimais partizanams.
Visuomenė azartiškai atsidūsta, pamiršta dizainerį ir keliauja tarkuoti publicistės.
Tačiau nespėja ji atsiprašyti, po to atsiprašymą faktiškai anuliuoti, tada darsyk lyg ir atsiprašyti, po to darsyk jį apversti aukštyn kojomis – stop, reikia jai duoti ramybę, nes aktorės demaskuoja režisierių.
Visuomenė vėl džiaugsmingai atsidūsta ir imasi seksualinio priekabiavimo temos.
Vieni baudžiasi iš režisieriaus atimti net pliauškę (tą pačią, kuria taukštelima prieš filmuojant naują dublį), kiti paskutiniais žodžiais audžia aktores, esą jos pačios kaltos.
Tik pradeda atrodyti, kad šiose diskusijoje tuoj visi išsišaudys, jeigu tik turėtų priėjimą prie šaunamųjų ginklų, kai tenka juos padėti į šalį, nes nuo Lukiškių aikštės patraukiamos tvoros, o joje, pasirodo, vėlyvą rudenį neauga žolė.
Visuomenė nekantriai atsidūsta ir žodžio laisve pražingsniuoja per betono ir plytelių perteklių aikštėje, tuo metu dizaineris, publicistė ir režisierius ima grimzti į istorijos vandenis.
Aišku, vien granito plytelėmis ilgai sotus nebūsi, todėl, laimei, paskelbiami tos pačios aikštės įpaminklinimo konkurso rezultatai.
Kadangi konkursas gana eurovizinis, sprendžia ne tik komisija, bet ir tauta, pastaroji vėl atsidūsta suteikdama vilčių.
Vėl aikštės viduryje pasistato barikadą, vienoje pusėje suburia vytininkus, kitoje – kalnelininkus, ir plieka vieni į kitus paties stambiausio kalibro keiksmažodžiais.
Jeigu dar randa laisvo laiko nuo šių batalijų, trumpam užšoka į Pilaitėje vykstantį lokalinį konfliktą tarp katalikiškos ir pasaulietiškos mokyklos šalininkų.
Visuose šiuose mūšiuose išlieta tiek prakaito ir rašalo, jog tikiesi jeigu ne naujų atradimų, tai bent susitarimo, dėl ko sprogsta internetas ir naikinamos pilkosios ląstelės.
Pavyzdžiui, ginče dėl seksualinių priekabiavimų – kaip padaryti, kad žmonės jaustųsi saugūs. O ne dėl to, kas, kaip ir kada turi apsirengti arba vengti vyno.
Dėl aikštės – ko mes norime iš miestų viešųjų erdvių. O ne dėl to, kad kai kas nori sumušti kaktomis valstybės simbolius su pokario pasipriešinimu.
Dėl mokyklos – kokie yra mūsų švietimo prioritetai. O ne apie tai, koks turi būti tikėjimo laisvės santykis su Bažnyčios atskyrimu nuo valstybės.
Ir visose temose – kaip išklausyti kito nuomonę ir išsakyti savąją nesigriebiant šiuolaikinių keiksmažodžių žodyno bei sąmokslo teorijų sąvado.
Bet kur tu spėsi išsigryninti tuos esminius klausimus, kai čiuoži per viską paviršiumi skubėdamas riktelti kuo anksčiau už kitus, o jeigu šiek tiek pavėluoji – tai bent garsiau.
Todėl labai simboliška, kad prasidedant Kalėdų laukimui įžiebiama svarbiausioji Kalėdų eglė Katedros aikštėje.
Ir, kaip parašė viena interneto šmaikštuolė, Lukiškių aikštė dėkoja Katedros aikštei už bent trumpą atokvėpį.
Padėkokime ir mes. O tai koją arba liežuvį išsinarinsime šitame bėgime su kliūtimis, kurios taip greitai kaitaliojasi.
